Mielas dienorašti,
vienas iš ganėtinai prasmingų gyvenimo malonumų, pasirodo, yra į Kleboniškį pasiimti ne tik ėjimo lazdas bei termosą su kava, bet ir ausines su ramia bei išmintinga audioknyga. Tuomet faktą, kad begalė pasaulietinės kasdienybės aspektų yra visiškai kvaili ir beprasmiai ne tik matai bei jauti, bet ir girdi.
Ne pirmus metus darbinėje sferoje aktyviai pritariu „vienos komandos“ idėjai. Gal kiek naiviai tikiu, kad, pirmiausia, draugiškumu bei komandine dvasia, o ne popieriais ir prievolėmis, suklijuotas žmonių būrys gali pasiekti žymiai daugiau ir su žymiai pakilesne nuotaika. Kaip kad ir krepšinio aikštelėje – penkių vienodomis maikutėmis pasipuošusių, bet į savo kiekvieno asmeninius rūpesčius pasinėrusių žmogeliukų patrepsėjimas ant girgždančio parketo didelio žavesio neatneštų ir, greičiausiai, vyktų visiškai tuščiose arenose.
Kur yra tas stebuklingas slenkstis, kurį peržengus, du, penki, dešimt tūkstančių ar, Baltijos kelio atveju, du milijonai žmonių tampa kažkuo vienu – kumščiu, komanda, jėga? Kas yra ta stebuklinga sąlyga? Ir ramus balsas ausinėse lyg ir padėjo užčiuopti jei ne atsakymą, tai bent jau siūlo link jo galą. Šviesūs žmonės, sako jis, gyvena bendrame pasaulyje. Tamsūs gi – kiekvienas atskirame. Ir tikrai – perbėgus per atmintį prisimeni, kad šlykščiausia, ką galima išgirsti iš eilinės kandidatės į antras puses, būdavo „suprask, kad aš turiu ir savo gyvenimą“. Nežinau, ką konkrečiai turi omeny – ar kad esi savo asmeniniame kiaute gyvenanti sraigė, ar kad esi iš kitos planetos, kurią galima būtų pavadinti kažkokiu kitu pasauliu ir kitu gyvenimu, bet, kaip čia gražiau literatūriškai išsireiškus… maukis pačiūžas ir užsiimk lytinį prieskonį turinčia veikla! (čiuožk tu n*, jei visai neliteratūriškai :-) )
Tačiau žmonės, gyvenantys savo asmeniniuose pasauliuose, kažkaip nelinkę laiku imti ir vienas kitą išsisiuntinėti. Jie kuria šeimas. Procesas lyg ir turėtų atspindėti kažkokio bendro pasaulio, bendro gyvenimo kūrybą, tačiau neretai tampa tiesiog dviejų atskirų gyvenimų rinkiniu. Kurie periodiškai tarpusavyje liečiasi. Ar, teisingiau, trankosi. Vyras gyvena pasaulyje apie darbą, algą ir meilužę. Žmona gyvena pasaulyje apie naują butą, naują mašiną ir naujus kailinius. Už aukščiau minėtą algą. Ir va kažkur ties „Kur mano kailiniai? Štai tavo kailiniai!“ tie su pasauliai ir susipina. Tik du žmonės – o jau jokios komandos. Ką jau kalbėti apie penkis, dešimt ar du šimtus žmonių.
Ir, priešingai. Jei aš gyvenu tame pačiame pasaulyje, kuriame gyvena ir kitas, kaip aš galiu dergt ten, kur jis valgo? Kaip jis gali dergt, kur valgau aš? Kaip mes abu galim veikti vienas prieš kitą? Mes galim veikti tik kartu, ir tik vardan to, kad mums abiem vieningas pasaulis (įmonė, miestas, valstybė, planeta) rytoj būtų dar šviesesnis, gražesnis ir patogesnis.
Matyt čia tas stebuklingas slenkstis į komandą ir yra. Slenkstis iš tamsaus ir ankšto „aš turiu savo gyvenimą“ į erdvų ir šviesų. Vienintelį. Ir skirtą visiems.
„Namaste“ vieniems, „laimingai“ kitiems ir „išvien!“ likusiems :-)
