Mielas dienorašti,
nerimą bei įtampą sukelia viskas, kas yra kažkokiame neapibrėžtame „ten“ – viskas, ko reikia siekti įdedant į tai maksimumą savo jėgų per minimaliausią tam įmanomą laiką. Būk tai žmogus, pirkinys, užduoties ar projekto pabaiga, žinios, būsena ir bet koks kitas tikslas. Aš čia, o va tai, ko aš trokštu, yra ten, ir privalau persiplėšti, kad tai irgi būtų čia – štai ir elementariausias įtampos sukėlimo mechanizmas. Susigrąžinti ramybę, susigrąžinti Nirvanos aromatą yra faktiškai taip pat paprasta, kaip ir sukelti sau įtampą – užtenka išeiti į atvirą erdvę ir nuoširdžiai atsakyti sau, ar tame, kas mus supa, yra bent kažkoks „ten“. „Žinoma yra!“, nustebęs atsakysi, „Va, štai tas va už miškelio išsikišęs namas! Jis ten – už gerų dviejų kilometrų!”. Žvilgtelėk dar kartelį, tik šį kartą kiek atidžiau. Juk ir tas namas, ir jį supantis miškelis, ir antai ten už dar didesnio kilometrų kiekio besistiebiantis vandens bokštas – viskas yra čia, viskas be jokių kliūčių pasiekiama tavo žvilgsniui bei dėmesiui – gali perbėgti akimis per stogo atbrailą, paspėlioti, kas slepiasi už tų tamsių langų, palydėti žvilgsnių iš jo kamino dangun besiraitanti dūmą. Tam nereikia dedant maksimalias jėgas per minimalų laiką nužingsniuoti iki jo prieangio. Ir net jei kelionė neišvengiama, žingsniuoti link namo, kuris jau yra čia, yra žymiai maloniau, nei siekti kažkokio tolimo „ten“.
Dar kartą stabtelėk ir paeksperimentuok. Pasakyk sau „namas ten!“ ir pajausk erdvės, atstumo, tolio pojūtį ir jo sukeliamą įtampą. Tada ištark sau „namas čia“ ir stebėk, kaip tolis dingsta, kaip įvyksta tam tikras to, kas yra tariamam „čia“ ir to, kas yra tariamam „ten“ susiliejimas. Pakartok kelis kartus ir šyptelėk supratęs, kiek beprasmės įtampos generuoji kasdienybėje, daiktus, esančius čia, nukeldamas į kažkokį mistinį „ten“.
Nepalikdamas tos būsenos apsidairyk aplinkui – pravažiuojantis tavo svajonių automobilis, prabangi vila, iš kurios jis ką tik išriedėjo – niekas nebesukelia tau jokio pavydo, niekas nebeverčia jaustis mažesniu, skurdesniu nei tas ponas, sėdintis už to automobilio vairo. Niekas galvoje įkyriai nebeprimena, kad norint turėti tokį automobilį ir tokią vilą reikia dar labiau verstis iš savo kailio. Viskas tampa šilta, kompaktiška, artima bei malonu žvilgsniui bei dėmesiui.
Na o dabar, sugrįžęs į būseną, kai viskas, ką tu matai, jau yra čia, perbėk aplinką akimis antrą kartą ir pabandyk atsakyti sau į sekantį, dar svarbesnį klausimą – o kas iš to, ką tu matai, nesi tu? Aš juk žadėjau Nirvanos aromatą, ar ne taip? :-)
