Mielas dienorašti,
– Kam tu rašai tuos kilometrinius įrašus į Feisbuką? – vakar manęs paklausė viena gera mano draugė. Na, sakau, būna kad galvoje mintys kaupiasi kaupiasi, suformuoja kažkokį didelį, sunkų loginį darinį ir tada jį norisi kur nors iškrauti, kad galvoje vėl taptų tuščia ir gera. – Bet kodėl ne į dienoraštį? – Kaip ne į dienoraštį? Aš juk taip visus įrašus ir pradedu, „Mielas dienorašti“… :-)
Šiandien – apie darbą. Nes apie ką šeštadienį daugiau rašyti, jei ne apie darbą, ar ne? Ne taip jau ir senai vienas mano nuostabus kolega, turintis, beje, nuostabų šunį :-), vienoje diskusijoje buvo (tikiuosi, juokais) pavadintas darboholiku. Kolegą pažįstu kaip žmogų, spinduliuojantį meile savo darbui, savo gana specifinei sričiai, kupiną energijos ir iniciatyvos, tuščioje vietoje kuriantį stebuklus ten, kur nukreipiamos jo rankos ir dėmesys. Tą dėmesį stropiai taupantį ir nešvaistantį neesminiams, jo tiesiogiai neliečiantiems dalykams. Vienu žodžiu pilnai atradusį erdvę savo esminei paskirčiai, savirealizacijai, ir net gavusį už tai apdovanojimą iš pačios vidaus reikalų ministrės rankų – savo akim mačiau!
Pavadinti tai darboholizmu, t. y. akcentuoti ligą ar sutrikimą… Na nežinau, man liežuvis neapsiverstų. Tačiau teko matyti ir kardinaliai priešingų požiūrių, girdėti kardinaliai priešingų nuomonių. Ir, ko gero labiau nelaimė, nei laimė, tokių žmonių yra žymiai daugiau. Antai vienas žmogus savo Feisbuko skaitytojams rašė laišką apie tai, kad bendrauti su kolegomis po darbo, susitikinėti su jais, kartu leisti laisvalaikį, yra nevykėlio bei luzerio ženklas. Suprask – 16:57 žengi lauk pro ofiso duris ir viskas, tu jau savo gyvenime, savo pasaulyje, kur tave supa vien savi draugai ir niekas neprimena apie tą suknistą darbą. Juk, ko gero, ne kartą, paklausius kur taip skuba bendradarbis, kai šauna pro duris darbui dar nepasibaigus, teko girdėti išdidų atsakymą „Aš turiu savo gyvenimą!“.
Tai kaip čia taip gaunasi dabar? Jei žmogaus gyvenimas prasideda 16:57, kur jis buvo visą tą prieš tai buvusį laiką nuo 8 ryto? Ne savo gyvenime? Laže, prievolėje? Nes reikia komunalinius mokėt, reikia maistą pirkti… Tai paskaičiuokim tada – žmogus 8 valandas per parą miega, 8 valandas per parą dirba, tai kiek čia to gyvenimo belieka? Irgi 8 valandos, t. y. trečdalis paros? Ta prasme, atėmus savaitgalius ir atostogas, darželius ir mokyklas, gauname, kad žmogus, nugyvenęs 60 metų, teturėjo 20 metų gyvenimo? Likusius 40 metų iš jo atėmė poreikiai? Poreikis ilsėtis ir poreikis maitintis? Na ir kas čia pas mus luzeris, dviejų trečdalių gyvenimo netekęs?
Neslėpsiu, „savo gyvenimą“ kažkada turėjau ir aš. Jį sudarė tokie prasmingi užsiėmimai, kaip alaus lakimas su draugais bei lakstymas paskui mergas. Na ir, vėlgi, pakartotinas alaus lakimas, kai tų mergų pavyt nepavykdavo, kai jas pavydavo kažkas kitas, ar kai pavijus jos kirsdavo skaudų antausį, grubiai išrėždamos „nebesivyk manęs daugiau!“. Neįsivaizduoju, ką tokio gero ir naudingo tame buvau radęs, bet puikiai pamenu, kad jau nuo 15:00 nervingai dirsčiodavau į laikrodį stebėdamas, kaip lėtai tiksi minutės iki tų išganingų 16:57, iki savo gyvenimo! Čia tau ne darbe sėdėt…
O štai ant dienų, vartydamas per pastaruosius porą dešimtmečių nuveiktų darbų eskizus, aš su gražiu sentimentu suvokiau, kad tai, kuo esu šiandien, mane padarė būtent darbas, būtent klientai, vadovai ir jų užsakymai. Ne alaus bokalas mane išmokė dizainą raityti ir ne paika –niolikinė PHP skriptą parašyti. Visuotinai priimta tikėti, kad svarbiausia gyvenime – rasti antrą pusę ir užauginti vieną, du ar tris puikius vaikučius, kurie senatvėje, tingiai besisupant kėdėje ir prisimenant nueitą kelią, tą vandens stiklinę nepaliaudami nešios. Kad darbas pagal svarbą keliauja į trečią ar ketvirtą vietą, o tas, kas jį kilsteli aukščiau, neabejotinai yra ligonis ir darboholikas. Tačiau kas, jei ne darbas, kiekvieną dieną daro mus dar didesniais profesionalais, suteikia galimybes realizuoti save (ar bent pabandyti tai padaryti), panaudoti mėgstamiausius savo talentus ir įgūdžius.
Po visko išrašyto net pačiam sau kvailai skambėtų mintis „Aš esu dizaineris (ar programuotojas, kuo ten besivadinčiau), bet mano gyvenimas prasideda po darbo. Darbas nėra mano gyvenimo dalis.“ Priešingai – darbas yra pamatinė mano gyvenimo dalis, suteikianti visai kelionei kažkokia apčiuopiamą prasmę, kažkokį apčiuopiamą augimą. Žmonės, esantys mano gyvenime darbo metu, lygiai taip pat yra jame ir po darbo, nes jie – to vientiso, neskaidyto į „darbą“ ir „nedarbą“ gyvenimo dalis. Ir, manau, toks požiūris yra raktas į gyvenimo pilnatvę, raktas į sveiką psichiką, raktas į savotišką Nirvaną (nežinau, gal ukraineičių kalbos specialistai pasakys, ar verčiant iš ukrainiečių žodis „nirvana“ irgi verčiasi kaip „neperplėšta“, „ni rvana“?). O tokio požiūrio neturint reiktų ne darboholikais visus aplinkui vadinti, o nekvėpuojant balto pavydo kupinomis akimis į juos žiūrėti – juk vienas didelis gyvenimas yra įdomiau, nei du mažiukai :-)
Ogo, na ir pripliurpiau. Mielas dienorašti, jei šitą įrašą perskaitys tie gausiai mane supantys žmonės, kurie nepaliaudami žodžiais ir veiksmais demonstruoja meilę savo darbui, savo profesijai, savo kolegoms ir klientams, tai tegul jie žino, kad kiekvieną parašytą eilutę dedikuoju būtent jiems – kad nesustotų, kad nesuabejotų ir kad dar stipriau save gerbtų bei vertintų :-)
