Mielas dienorašti,
dėmesys – tai tokia įdomi kryptinė substancija, kurią kiekvieną gyvenimo akimirką kas nors laiko savo įkaituose. Tas „kas nors“ gali būti kokia smulkmena, tarkim ne taip atrodantis ar besielgiantis keleivis ant priešais esančios troleibuso sėdinės, ar visai ne smulkmena – tarkim ne taip susiklostęs gyvenimas. Tačiau dažniausiai tas procesas vyksta taip, jog vieną akimirką tavo dėmesį užvaldo ne taip atrodantis keleivis, sekančią – ne taip susiklostęs tavo gyvenimas, o trečią – vėl tas pats ne taip atrodantis keleivis. Tokiu būdu dėmesys ir prastraksi visą dieną nuo vienos įkaito būsenos į kitą apdovanodamas tave įvairiausių stresų, bejėgiškumo ir beprasmybės potyriais.
Senolis Mūdži šį procesą yra gražiai ir vaizdžiai aprašęs – kai eilinis išorinis objektas minčių apie jį pavidalu prikausto tavo dėmesį, tavo esybėje susiformuoja skylė, žaizda, per kurią tavo gyvastis gal maža čiurkšlėle, o gal ir nevaldomu fontanu taškosi į visas įmanomas puses ir dienos pabaigą tu pasitinki būdamas fiziškai ir emociškai „nukraujavęs“, kad per naktį atgavęs jėgas, rytą vėl visa galva pultum į šį nuostabų procesą.
Tad visi patarimai, kuriais su tavimi šioje skiltyje dalinuosi, skirti vienam vieninteliam tikslui – vienu ar kitu būdu išlaisvinti tavo dėmesį. Išlaisvinti trumpam, vienam įkvėpimui, vienai akimirkai – to įprastai užtenka, kad pamatytum, jog ne taip atrodantis keleivis visiškai nėra vertas tavo gyvasties ir energijos lengva ranka atiduodamo dėmesio ir emocijų pavidalu, ko pasekoje vakaro sulauksi būdamas mažiau „sudaužytu“ ir išsunktu. Ilgainiui pastebėsi, kad gyvenimas nėra viena marga ir nesibaigianti stresų ir prastų emocijų pynė, kad jame atsiranda tarpų pasigrožėti krentančiu rudeniniu lapu, besileidžiančia saule, pro šalį tipenančių juokingu šuniuku. Ar tiesiog suvokimu, kad šią akimirką niekas nėra paėmęs tavo dėmesio savo įkaitu ir jis ramiausiai snaudžia jaukiai susisukęs tavo paties širdyje, tuo tarpu visos skylės, per kurias tavo gyvastis liejosi į visas įmanomas puses, staiga ėmė ir tvirtai užsitraukė.
Problema tame, kad tie patarimai tėra tiesiog ramentai, padedantys reikalui esant paršlubuoti atgal į Save, susivinioti atgal savo dėmesį. Jų daug ir jie tinka tik konkrečiose situacijose ar konkrečiu laiko periodu – vieną dieną žiūri, o tai, kas nepriekaištingai veikė visą savaitę šiandien bac ir nebedirba. Tu lyg ir pameni, kad turėjai kažkur nueiti, į kažkokią jaukią ramybę, į mistinę meditaciją, kažką ten iš kažkur ištraukti, bet streso apsuptyje nebeatgamini, kokį įrankį ir kaip tam turėtum naudoti, o tie fragmentai, kuriuos pavyksta atgaminti, ne kiek negelbėja.
Todėl kaskart, kai sąlyginai ramiu periodu vieno ar kito įrankio, vieno ar kito ramento pagalba pavyksta nušlubuoti į savo vidinę ramybę, pasistenk kaip įmanoma giliau įsidėmėti tą būseną, įsikurti joje kaip savo namuose, kad, poreikiui ar galimybei atsiradus, tiesiog natūraliai ją prisimintum ir tą pačią akimirką sugrįžtum į ją be jokių papildomų priemonių pagalbos. Tai – žymiai paprasčiau, nei kas kartą karštligiškai bandyti prisiminti reikalingą įrankį ar metodą.
