Mielas dienorašti,
prieš savaitę jau kalbėjausi su tavimi apie procesą, kurio pagalba žmogus nuolat, be perstojo generuoja sau lengvesnį ar sunkesnį liūdesį, skausmą ar tiesiog diskomfortą. Bekraštėje vidinėje erdvėje, asmeniniame kosmose, žmogus pats, niekieno neprašomas, suformuoja tam tikrą energetinį gniužulą, krešulį, ar kitaip vadintiną darinį ir be paliovos nušviečia jį savo dėmesiu, kuris, atsispindėjęs, grįžta į savo šaltinį nešinas visų įmanomų negatyvių emocijų puokšte. Ir tai turi savo žavesio – feisbuko platybėse aptinku pavyzdžiu, kai gana neutralūs prieš kelis ar kelioliką metų vykę įvykiai verčia žmones raitytis iš vidinio skausmo taip, lyg jie vyktų konkrečiai šią akimirką. Taip, lyg tuos kelis ar keliolika metų žmogus gyventų su įkaitintu virbu, įspraustu į neprotokolinę vietą. Ir tai jis daro pats sau! Ar ne žavu? :-)
Aišku išorėje tai kruopščiai slepiama – įmetęs Krasnūchos urlogo stovėseną ir veido išraišką žmogus išdidžiai komentaruose ir pasisakymuose deda į šuns dienas jo gyvenimo liniją, kaip jis teigia manąs, iškreipusius žmones ir įvykius, tačiau, mažuti, visi matom, kad už tos įsivaizduojamos drąsos slepiasi eilinis nevykėlis, ilgam įklimpęs savo paties ašarų pakalnėje ir to dėka atsilikęs nuo tolyn į priekį pabėgusio gyvenimo. Nevykėlis, nes pasirinkimą tarp „įklimpti“ ir „neįklimpti“ padarė pats. Nevykėlis, nes, ko gero, būtų neapsakomai sunku rasti sėkmingą žmogų, turintį laiko, noro ir energijos kaltinti aplinkinius savo įsivaizduojamomis nesėkmėmis.
Na bet grįžkim prie lengvesnių atvejų. Diskomforto ar liūdesio akimirką užtenka savęs tiesiog paklausti – „O kokį š*dą aš čia šiuo metu apšviečiu, kad jaučiu tą foninį prislėgimą?“. Ir, žiūrėk, akurat – kol ramiai kramtei pusryčių sumuštinį, į atmintį prasliūkino kelioliką metų nematyta tave palikusi eks iš audringos jaunystės laikų, piktą žodį ištaręs kaimynas, ne pats maloniausias pokalbis su vadovu ar greičiau, nei to norėtųsi, ištuštėjusi piniginė. Įprotis kurti savyje energetinius gniužulus ir atspindėti nuo jų lengvą diskomfortą per metų metus įsišaknija taip, jog kartais save pagaunu būsenoje, kai gniužulas yra, liūdesys yra, bet priežasties visam tam nėra – procesas vyksta tiesiog iš įpročio, kad taip visada buvo, yra ir turi būti.
Užtenka tiesiog pamatyti patį mechanizmą bei suprasti jo beprasmybę ir absurdą – procesą, kai vidinė energija suspaudžiama į beformį objektą, atspindinti mūsų dėmesį tuo foniniu liūdesiu, Užtenka tiesiog pasakyti sau „blembas, koks idiotizmas, juk aš pats dabar kuriu sau liūdesį, skausmą bei diskomfortą!“, ir darinys krūtinėje išnyksta, vidinis kosmosas iš suspaustos būsenos vėl užpildo visą mūsų erdvę, o veidą nušviečia lengva šypsena.
Prasmingo šeštadienio. O aš – su chebra į baseiną! :-)
