Mielas dienorašti,
persukdamas mintyse prabėgti baigiančius metus suprantu, kad turiu sau nedidelių pastabų artėjančių Naujųjų slenksčiui. 2023-ieji sugebėjo kažkaip pakirsti mano entuziazmą – vakar po ilgos pertraukos pirmą kartą vėl pajutau tą vidinį džiaugsmą, kai vaizduotėje susiformuoja šypsnį kelianti idėja, kai aunies batus ir lėki padaryti jai realizuoti reikalingos nuotraukos, kai skubi namo, sėdiesi prie kompiuterio ir pasinėręs į grafinių manipuliacijų programą lipdai rezultatą, kuris po keliolikos minučių dailiai tupi socialiniame tinkle ir kelia dešimtis šypsenų. O kas gyvenime gali būti gražiau, nei nepražiopsota ir optimaliai išnaudota proga sukelti aplinkiniams nuoširdžią šypseną?
Ir tas entuziazmas strigtelėjo ne man vienam – matau aplinkui, virtualioje erdvėje, ir daugiau žmonių, kurie, ilgą laiką nešę tam tikrą šviesą, ėmė ir užsisklendė. Ir to užsisklendimo priežastys kartais gana akivaizdžios – yra begalė ant aukštesnių ar žemesnių kėdžių sėdinčių personažų, kurių netinkamas žodis, netinkamas veiksmas ar tiesiog bedantiškumas ir bestuburiškumas tarsi vandens kibiras plačiu ratu užgesina entuziazmo kibirkštis juos supančiuose.
Ir čia visiškai ne jų kaltė. Ši kaltė – mūsų pačių. Čia ant kiek reikia savęs negerbti, kai pagalvoji, kad leisti savo entuziazmui priklausyti nuo to, ką padarė ar nepadarė kažkur ten sėdintis. O paslystam mes čia labai paprastai – leisdami sau įtikėti, kad kažkas yra aukščiau už mus, kad kažkas turi kažkokią neapsakomą ir antgamtišką teisę įtakoti mūsų entuziazmą, mūsų nuotaiką ir savijautą. Būtent tai, kad mes, savo noru ar gražiai paprašyti, iškeliame kažką virš savęs, dažniausiai ir yra mūsų prislėgtos nuotaikos, mūsų prislopinto entuziazmo priežastis.
Kiekvieno iš mūsų pasaulyje niekas nėra aukščiau mūsų – mes patys esame ant aukščiausio mūsų gyvenimo laiptelio. Kaip, beje, ir niekas nėra žemiau. Kiekvienas mus supantis yra tiesiog lygiavertis mūsų partneris, kažko prašantis ir mainais kažką duodantis, darantis kažkokį mums daugiau ar mažiau naudingą darbą – šluojantis mūsų kiemą ar valdantis valstybę, kurioje mes gyvename. Tą supratus, suvokus, prajautus mes nusikeliame visus pažįstamus ir nepažįstamus nuo savo pečių su palengvėjimu ištiesiame nugaras. Tą akimirką mes tampame visapusiškai įgalūs nešti atsakomybę už savo pačių entuziazmą, už savo pačių gebėjimą skleisti aplinkui gėrį, šilumą ir šypseną.
Entuziastingų artėjančių 2024-ųjų! Gebėjimo atsiskleisti užsiskleidusiems. Gebėjimo matyti lygiavertį partnerį jei ne kiekviename, tai, bent jau, kas antrame. Ir, žinoma, stiprybės ir jėgos iškertant iš kairės kiekvieną, per neapsižiūrėjimą nusprendusį jums pademonstruoti, kad jis yra kažkuo aukščiau už jus :-)
