Mielas dienorašti,
žmogaus smegenys atlieka sudėtingą ir nuostabų darbą. Visų pirma jos sukuria laiko pojūtį. Visų antra iš begalės mūsų akimirkų, nuotaikų ir, kartais, neįtikėtinų transformacijų tame laike išpiešia vieno, konkretaus ir statiško žmogaus istoriją. Jo istoriją. Man, aišku, kartais sunku priversti save patikėti, kad aš, ir tas kitas aš, kuriuo buvau prieš dešimt ar penkioliką metų, esame vienas ir tas pats žmogus – juk savijauta ir pasaulėžiūra per tą laiką patyrė kardinalius pokyčius. Na bet kojos tos pačios, rankos tos pačios (nors ląstelių lygmeniu ir čia, berods, viskas seniausiai pasikeitę ir atsinaujinę), tai kaip ir aš – tas pats, taip išeina.
Ta žmogaus istorija atlieka tokią nei didelę, nei mažą funkciją. Ji tampa žmogaus egzistencijos pamatu. Gal ne tiek pati istorija, kiek jos liginimas su kitų žmonių istorijomis ir siekis, kad, trūks plyš, maniškė būtų jei ne žymiai geresnė už aplinkinių, tai bent jau ne kiek ne prastesnė. Pamąstykite, jei pasaulyje nebūtų jokio kito žmogaus, tik jus vienas: ar tiek ardytumėtės kaupdami turtus, puoselėdami išvaizdą, gilindami žinias? Jokiais būdais! Ramiai gulėtumėte po medžiu ir valgytumėt obuolį purviną pakaušį ar kitą įdomią kūno vietą besikrapštydami. Būtent noras nugyventi išskirtinę, neapsakomą, „Žmonių“ puslapių vertą istoriją ir daro iš beždžionės žmogų. Būtent noras savo istorija sukelti aplinkinių pavydą, o ne abejingumą ar net, neduok Dieve, pasišlykštėjimą.
Barzdoti guru iš knygų ir kompiuterių ekranų tiems, kurie išvargę šiose beprotiškose lenktynėse, ieško atvangos akimirkų, teigia, kad dabar čia svarbiausia yra sunaikinti kažkokį ego ir viskas atsistos į savo vietas – sugrįš ramybėlė, atslėgs beprotybėlė. Čia galima pradėti dešimtmečius trunkančią kelionę į bandymus įrodyti sau, kad jūsų pačių nėra, išmokti stebėti balsą galvoje iš kairės, dešinės, viršaus ir visais kitais įmanomais rakursais, neteisti, neanalizuoti, nekomentuoti. Tačiau žymiai paprastesnis kelias į laisvės ir palaimos akimirką yra gebėjimas imti ir pastatyti ant pauzės tą su*istą ir niekam neįdomią savo iliuzinę istoriją. Tas beprotiškas lenktynes siekiant susirasti patį patį. Siekiant įsigyti patį patį. Siekiant pasistatyti patį patį. Siekiant tapti pačiu pačiu. Pastatyti ant pauzės ir visa esybe perjausti, kad būtent jūsų pačių istorija daro jus įsitempusius, prislėgtus, įspraustus į nematomus, bet gana gerai juntamus rėmus ir, dažnai, gana nelaimingus.
Statymas ant pauzės vyksta labai paprastai. Yra galvoje toks jungikliukas, kuris perjungia jūsų dėmesį nuo savo istorijos žiaumojimo į sensomotorinius patyrimus. Istorijos žiaumojimas yra, visada. Ir sensomotoriniai patyrimai irgi yra, visada. Tiesiog jungikliukas pas daugelį prikepęs vienoje pozicijoje ir savo funkciją atlieka tik išskirtinais atvejais – pavyzdžiui kai einat užsisvajoję per perėją ir jums ima signalizuoti automobilis, kurio nepastebėjote. Tada tik opa, ir, tarsi iš gilaus miego pažadinti, sparčiais judesiais imate gelbėti realią savo subinę, savo istorijų nežiaumoję. Arba kai pamatote priešais save neapsakomai gražų vaizdą – visi puikiai žinote tą būseną stebint ugningą saulėlydį, neaprėpiamus tolius nuo aukštos kalvos ar pakrypusį bokštą vienoje tokioje valstybėje, į kurią šiais metais tiesiog privalote nuvažiuoti, nes visi kiti jau buvo ir be šios kelionės jūsų gyvenimo istorija taps ne tokia išraiškinga, kaip kad pastarųjų.
Miškas irgi yra viena tų vietų, kur kvapą gniaužiantys vaizdai, garsai ir potyriai dažnai perjungia ta jungikliuką. Svarbiausia – į mišką eiti teisingai. Miškas neturi būti tiesiog fonu jūsų istorijos ir su ja susijusių planų žiaumojimui. Miškas turi tapti pirmaplaniu. Tiek pirmaplaniu, kad nebeliktų ne menkiausios vietos laikui. Kad nebeliktų net „prieš akimirką“ ar „po akimirkos“. Tada nebelieka vietos istorijai. Nebelieka vietos lenktynėms. Nebelieka vietos įtampai. Ir visą atsilaisvinusią vietą užpildo neapsakomos laisvės pojūtis. Tarsi laisvės daryti ką nori. Tarsi laisvės imti ką nori. Tačiau tie norai tą akimirką susitraukia iki kažkokio neapsakomo minimumo. Iki noro tiesiog gerti akimis ir ausimis viską, kas tave tą akimirką supa. Godžiai gerti momentą. Godžiai gerti gyvenimą.
Viskas, ko žmogui dažniausiai reikia – tai tiesiog septynios sekundės laisvės nuo jo paties istorijos. Ir tiek.
