Mielas dienorašti,
kaip ir kiekvienas, dienas leidžiu visu savo dėmesiu pasinėręs į judesį. Į judesį savo paties viduje, savo paties mintyse ir vaizduotėje. Dalį laiko tai karštligiškas, įtampos kupinas bandymas suprasti, kurioje programinio kodo vietoje vienas svarbiausių kintamųjų prarandą savo reikšmę. Tai vadinu darbu. Dalį – skrosdamas akimis Feisbuko langą ir viduje besidžiaugdamas ar besipiktindamas jame matomais įvykiais, žmonėmis bei komentatoriais. Tai vadinu laisvalaikiu. Dalį – žiūrėdamas lėkštą serialą ir spėliodamas, kaip įvykiai pasisuks sekančią minutę. Tai vadinu poilsiu. Tačiau kaip tai beprotiškai atrodytų, jei į visą tai pažiūrėti iš kažkur labai aukštai, iš tolimos tolimos planetos. Žmogus tiesiog sėdi, atlikdamas pačius minimaliausius judesius, tačiau tuo pačiu jame tokiu būdu praskrieja visas jo gyvenimas. Minčių audimo ir vizualizavimo procesas, paremtas tais pačias principais ir dažnai eikvojantis tą patį energijos kiekį, vien savo turiniu, savo tematika nulemia, ką veikia iš esmės nieko akivaizdas neveikiantis žmogus – dirba ar ilsisi. Džiaugiasi ar pergyvena. Planuoja ar prisimena. Ir net nesvarbu, kur jis tuo metu sėdi – ant lovos krašto, prie darbo stalo, autobuse, lėktuve ar mėgstamame fotelyje su mėgstama knyga rankose – praktikoje fiziškai jis atlieka vieną ir tą patį veiksmą – sėdi.
Manau to šaknys yra tame, jog tikras rankos, kojos ar žvilgsnio judesys mums visiškai neįdomus. Neįdomus tiek, kad mes net nevalingai stengiamės jo privengti. Juolab čia net nėra ką ir lyginti – kiek įdomumo gali būti paprastame rankos pakėlime? Nulis. Apvalus nulis. O kiek jo prieš mūsų vidinį žvilgsnį prasinešančiame spalvotame visaapimančiame košmare? Nesuskaičiuojama! Tad nori nenori, mūsų dėmesys visada krypsta ne į rankos judesį, o į mintis, kurias mums tas judesys sukelia.
Tačiau kartais mus aplanko laimė. Laimė pajusti savo judesio, kad ir pačio mažiausio, grožį. Laimė pajausti tam judesiui patį šilčiausią jausmą. O su ta laime atsėlina ir vienas gražiausių stebuklų – šiltas jausmas savo paties judesiui akimirksniu suklijuoja žmogų atgal į nedalomą visumą. Žmogus nustoja būti septyniais sluoksniais išsisluoksniavusiu pajuodavusiu senu faneros lakštu. Visas tas kelias, kuriuo mano dėmesys keliavo nuo manęs iki mano atliekamo darbo, skrosdamas vidinį pasaulį, vidų nuo išorės skiriančius barjerus bei pačią išorę apskritai staiga susiploja į kažką vieno. Tarp manęs ir to, ką aš darau, nebelieka atstumo, nebelieka atskyrimo. Atskyrimo vidinės erdvės su jame beprotiškai šokuojančiomis mintimis ir vizualizacijomis pavidalu. O kartu su ja susiploja ir visi „Kodėl? Nenoriu! Negaliu! Nebegebu!“.
Nenori? Negali? Nebegebi? Tai tik todėl, kad pamėgai ne tą judesį, kuri derėtų pamėgti.
Dailaus penktadienio! :-)
