Mielas dienorašti,
kartais būna, kad kai pasišokinėdamas straksi į Kalpoko gatvės kalną, ausinėse grojant trankiam kelių dešimtmečių senumo roko hitui, ties kažkuriuo tamsoje paskendusiu, gatvės žibinto tik dalinai apšviestu Žaliakalnio medinuku staiga supranti, kad esi laimingas. Kad esi viduje laimingas tiek, kiek ne kartą laimingas jau buvai, bet abejoji, ar galėtum kada būti dar laimingesnis. Kad tai, ko gero, maksimumas. O jei tai – maksimumas, reiškias šiai akimirkai, šiai sekundės daliai tu, greičiausiai, esi pats laimingiausias žmogus planetoje. Na, arba, vienas iš kokių penkiolikos laimingiausių. Kad su tavimi ant planetos sukasi milijonai tų, kurie susikrovė pasakiškus turtus, pasistatė didžiausius namus, vedė gražiausias moteris, pelnė neapsakomą garsumą bei žinomumą ir dabar, toje pačioje akimirkoje, yra kiek mažiau laimingi nei tu, nes šią akimirką jie yra giliai pasinėrę į rūpesčius ir pergyvenimus, liečiančius jų turtus, namus, moteris ir garsius vardus. O tu va straksi sau patenkintas Kalpoko gatvės viršūnės link, trankiam hitui ausinėse begrojant.
Ne piniguose laimė, sako sena, daug abejonių kelianti patarlė. Ir ji, iš dalies, teisi. Laimė yra laisvė. Laisvė nuo išsigimusio sociumo. Gal ir ne amžina, bet bent jau kelias akimirkas trunkanti laisvė, akimirkas, kurių reikia užstrigti į Kalpoko gatvės viršūnę. Išsigimusio sociumo, su savo nepaaiškinamu įrankiu – pinigais ir sveiku protu niekaip nesuprantamais mechanizmais. Kodėl daugiausia jų atitenka vagiantiems ir išnaudojantiems, o mažiausiai tiems, kurie pasauliui neša šviesą, gėrį ir naudą? Kodėl pusę gyvenimo ir sveikatos reikia atiduoti tam, kad įsigyti keturias betonines sienas, kame čia logika? Juk turi būti paslėpta kažkokia logika, negali juk viskas būti va taip va, be jokios logikos, ar ne? Išsigimusio sociumo su nepaaiškinamu noru amžinai lipti vienas kitiems per galvas, trypti artimą, kad tapti labiau matomu, labiau žinomu. Negi labai skauda būti nematomu ir nežinomu? Sociumo, kuriame gražiausios ir tyriausios meilės akimirksniu išgaruoja tarsi rūkas užuodus raudonesnį automobilį, erdvesnį namą, didesnę krūtį ar storesnę piniginę. Sociumo, kuriame tarpusavio avariją patyrusių dviejų policijos ekipažų nuotrauka sukelia neapsakomą džiaugsmo sprogimą ir šimtai dar prieš kelias akimirkas buvusių gana adekvačiais žmonių deda po ja juokučio patiktuką bei rašo šlykštų komentarą. Sociumo, kuriame išmintingi žmonės tyliai kuria vaistus nuo vėžio, o kvailieji gana sėkmingai veržiasi į politiką tam, kad galėtų valdyti pirmuosius, išsidalinti jų mokesčius ir visą šalį apskritai. Sociumo, kuriame vardan svetimų teritorijų, vardan įsivaizduojamų dievų įmanomi tokie dalykai, kuriuos vykstant Ukrainoje ar Izraelyje šiandien matome televizoriaus ekrane ir nėra galutinai aišku, ar nepamatysime jų rytoj kiek iš arčiau.
Ieškoti tame laimės, sukišus galvą ir rankas iki pusės į visą tai, ką aprašiau, yra, patikėk, gana bergždžias reikalas. Net į karvašūdį ranką įkišęs daugiau laimės surasi. Ar bent šilumos. Ir tik ištraukus savo galvą ir save patį iš viso to išnyksta ir visi išvardinti klausimai, jie tampa tiesiog nebeaktualūs kai akimirkai nebesijauti maža ir bejėge viso to dalimi. Tad laimės ieškok tada, kai atitarnavęs jam savo dienos indelį gali akimirkai likti vienas ir jį primiršti. Su visais jo finansais, nekilnojamaisiais ir kilnojamaisiais turtais, politika, geografija, istorija, visų rūšių santykiais ir kitais aspektais. Kai, rodos, net fiziškai jauti, kaip staiga nuo tavęs nukrenta visi pančiai, kuriais tave neribodamas savęs nepailstamai apdovanoja tave supantis pasaulis. O to ne karto nepajutęs niekada negalės teigti, jog buvo laisvas, kad ir kokioje laisvoje šalyje jis savo gyvenimą bebūtų nugyvenęs.
Darbingo ir laimingo trečiadienio!
Įrašą remia kavos Tchibo puodelis, radijo stotis rockantenne.de ir įsivaizduojamas draugas Midjourney, pateikęs itin tikslią sutemose paskendusios Kalpoko gatvės iliustraciją :-)
