Mielas dienorašti,
būna gyvenime periodų, kai ima atrodyti, jog visi ėmė ir tave pamiršo. Ir, ačiū Dievui, būna periodų, kai tave staiga prisimena visi – įmanomi ir neįmanomi. Tokios buvo ir pastarosios kelios dienos. Vakar vakarop, telefonui nutilus po skambučių ir žinučių lavinos stumtelėjau nuo savęs klaviatūrą ir palaimingai atsilošiau kėdėje – buvo ramu ir gera, kiekvienas besikreipęs gavo po lūkesčius viršijantį rezultatą ir, apdovanojęs visomis įmanomomis padėkomis, pasišokinėdamas nuskuodė atgal į savo gyvenimo verpetus. „Kaip aš myliu savo darbą…“, – pagalvojau, o tada, kadangi turiu milžinišką, gal net kartais liguistą potraukį geroms būsenoms, ėmiau skubiai analizuoti sudėtines situacijos dalis, kad galėčiau tą mintį ir tą būseną išsišaukti pačiam sau kaip įmanoma dažniau.
Įtarimų sukėlė tai, kad darbo pobūdis lyg ir tas pats, kaip dešimtmetį atgal, kaip du dešimtmečius atgal, tačiau nepasakyčiau, kad visą tą laiką jis nešė vien tokias emocijas. Netgi priešingai, pakračius atmintį iškyla žymiai daugiau neišblėsusių kadrų, kai ta pati veikla nešė kardinaliai priešingas emocijas. Reiškia priežastis glūdi ne pačiame mechaniniame kodo rašyme ar paveiksliukų bei tekstų stumdime. O tai kame? Tinkamai parinktoje fone grojančioje radijo stotyje? Taikliai sureguliuotame stalo ir kambario apšvietimo intensyvume? Gardžiuose pietuose? Kas ta sudedamoji, paverčianti darbą tokiu, jog, nelaukdamas vasario keturioliktosios, gali sau prisipažinti, jog jauti jam šiltus jausmus?
Žmonės! Darbą mylimu daro žmonės, kuriems tu tą darbą atlieki. Ir nemylimu jį taipogi paverčia žmonės. Tave džiugina žmonių, kuriuos tu nuoširdžiai gerbi, užklausos. Tave džiugina, kai tau suteikiamos galimybės padaryti jų gyvenimą dar gražesniu, padaryti juos dar laimingesniais. Tave džiugina momentas, kai jie švyti iš dėkingumo. Negaliu tiksliai pasakyti, kas yra meilė apskritai, bet šioje vietoje atrodo, kad kalbu būtent apie ją.
Štai kas daro bet kurią veiklą, bet kurį darbą mylimu – ne pats procesas, ne pats mechaninis kodo rašymas ar paveiksliukų ir tekstų stumdymas ir net ne finansinis atlygis už jį, o jo vertė, kurią jis atneš kitam. Ir priešingai. Nemyli darbo? Tai tik todėl, kad nemyli žmonių, kuriems jį atlieki.
Paprasta :-)
