Mielas dienorašti,
pastarosiomis dienomis mano vaizduotėje besisukantis filmas apie tai, kaip aš, būdamas pagrindiniu jo veėju, keliauju iš vaikystės į senatvę savo kelyje klapnodamas per įvairiausias sėkmes ir nesėkmes, ėmė vis dažniau nutrūkinėti. Minutei, dviem, penkiom. Iš vienos pusės pasidžiaugi – nereikia į Kleboniškį vaikščioti, užtenka nueiti į vonią ar palinkti virtuvėje virš kriauklės indus beplaunant. Iš kitos pusės pagalvoji – va, čia ir yra tas garsusis „nubudimas“, čia ir yra savęs ištraukimas iš to nesibaigiančio košmariško sapno. Čia ir yra tai, ko ieškojai ir ką bandei suprasti beveik du dešimtmečius. Ir ką? Juk vienoje pirmųjų perskaitytų knygų juodu ant balto buvo parašyta – ten, kur tu planuoji nukeliauti, tu nerasi visiškai nieko. Nei neapsakomų turtų, nei pasaulinio pripažinimo, nei gražiausių gyvenime santykių. Tik vieną, didelį, ramų, visaapimantį Nieko.
Tada atsidarai feisbuką ir tavo vidinį ekraną momentaliai užpildo kažkokios federacijos, kažkokie nešvarūs ministerijų apsipirkimai, kažkokie skandalai, kažkokios iš abiejų pusių viena per kitą klykiančios žinomos ir nežinomos galvos. Galima būtų sakyti kad tai tiesiog žemiški dalykai, bet ne – jie jau kažkokie šiek tiek požeminiai. Ir staiga pasakai sau „A, jo! Gal geriau – tiesiog nieko“.
Įdomu stebėti, jog kad ir kiek daiktų šiuo metu tave besuptų, ramybės būsenoje jie užsipildo tuštuma, susilieja į kažką vientiso, ramaus, neutralaus. Savastį, atskirumą ir vertę jie įgauna tik tą akimirką, kai juos ima lydėti atitinkami vaizdiniai mūsų vidiniame ekrane dubliuojamame mūsų vidinio monologo – „Čia telefonas. Jis mano. Aš už jį moku lizingą. Ten tušinukas. Jis mane erzina gulėdamas ne savo vietoje“. Kalbant paprasčiau – kad ir kiek daiktų mus besuptų, kol galvoje nėra nei vienos minties, tol visi jie – tarsi tuščiaviduriai. Juos galima liesti, juos galima apžiūrinėti, tačiau nei vienas jų neturi jokio emocinio užtaiso, neturi gebėjimo sudirginti mumyse tų stygų, kurias dirgina įprastoje kasdienėje būsenoje. Lygiai taip pat įdomu stebėti, jog praeitis išnyra iš niekur tik tada, kai tu šią akimirką prasukinėji galvoje vaizdinį, kaip mažas ir nerūpestingas šokuoji per vaikystės gatvės šaligatvio plyteles. Kaip ir ateitis – tai tik dabar galvoje sukami vaizdiniai apie baisų vienišą rytojų ar jo nebuvimą apskritai. Tad viskas tampa banaliai paprasta – už praeities, ateities, mus supančių daiktų ir žmonių bei jų keliamų emocijų stovi tik vienas procesas – judri ir spalvinga lambada mūsų pačių mintyse, mūsų pačių vaizduotėje, kuriai trumpam nutrūkus mes randame jaukią vietą, kurioje galime pasisemti papildomos ramybės, papildomų jėgų, papildomo įkvėpimo savo toje lambadoje atliekamoms rolėms. Rolėms, kurias vėlgi tame šokio sūkuryje pasirenkame patys – buk tai „aš nelaimingas, nes sunkiai dirbu“, „aš nelaimingas, nes mažai turiu“ ar „aš nelaimingas, nes manęs niekas nemyli“ – kaip tik širdis geidžia :-)
Verta pastebėti, kad bet kuri tų rolių išsijungia taip pat lengvai, kaip ir kiekvienas jus supančių daiktų. Tad jei nematote joje didelės prasmės, drąsiai galite būtent dabar tuo ir užsiimti.
