Mielas dienorašti,
profesinėje veikloje karts nuo karto susiduriu su mane kiek erzinančia situacija. Kol žinau darbų gyvatėlės trajektoriją septyniais žingsniais į priekį, tol su šypsena, niūniuojant kokią malonią melodiją atliktos užduotys ir jų fragmentai laksto į šalis kaip skiedros. Tačiau užtenka atžygiuoti iki taško, kai sekantis žingsnis nebežinomas, kai tas žingsnis turi septynis įmanomus variantus ir tam, kad išsirinkti tinkamiausią, reikia sėsti ir pabandyti juos visus, prasideda pasiutpolkė. Griebiesi vieno, galvoji apie kitą, abejoji, ar teisingai pasirinkai tų septynių eksperimentų eiliškumą, abejoji savimi apskritai, sukeli sau neapsakomą įtampą, ko pasekoje per gana trumpą laiką sudegini visą įmanomą energiją ir, neatlaikęs apkrovų, volframo siūlas, vedantis nuo kairės ausies link dešinės, nustoja skleisti akinančią šviesą nutrūkdamas bei išleisdamas kuklų bejėgišką „pokšt“. Viskas, kaip savo srities specialistas tu likusiai dienos daliai tapai daržovę. Maža to – laaabai alkana daržove – organizmas gana apčiuopiamai kerta per fiziologija su reikalavimu atgauti iššvaistytą energiją ir link šaldytuvo žygiuoji taip, lyg nebūtum jo atidaręs geras dvi savaites. Su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis svarstyklėms, žinoma :-)
Puikiai suprantu, kad joks išorinis veiksnys nėra dėl to kaltas, kad viskas, ko reikia, tai dar šiek tiek pakoreguoti procesus savo vidiniame pasaulėlyje – palituoti atitinkamus laidelius, pasukinėti reikiamus varžtelius. Todėl griebiuosi seno ir patikimo metodo – jei ieškai kažkokio atsakymo, tai tiesiog bakstelėk pelyte ant pirmo pasitaikiusio youtube video (ar griebk pirmą po ranką pasitaikiusią knygą), kur jį ir rasi. Taip ir padarau – protinga galva ekrane prasitaria, kad joks mus varginantis pergyvenimas nėra baisus tol, kol prie jo neprisijungia mūsų didysis vidinis pergyventojas, įsikniaubiantis į bet kurį potyrį ar pojūtį savo gailiu „čia ne šiaip jausmas – čia juk AŠ jaučiu! Ir stipriai!“. Viskas kaip ir aišku, metų metus apmąstyta, apmedituota ir krūvoje rašinėlių aprašyta. Tačiau kaip išmokti pakišti jam koją, kaip užverti vidines duris prieš jo nosį?
Su tomis mintimis ir atsigulu. Ryte nubundu dieviškoje, net spengiančioje vidinėje tyloje. Puiki erdvė vidiniams eksperimentams ir atradimams – tad tingiai besiversdamas ant kito šono pabandau tiesiog papergyventi. Dėl nieko. Žinoma nesigauna. Tada pabandau save mintimis aprašyti. Ir pergyventi pavyksta! Visas mūsų pergyvenimas, o su juo ir pastoviai grįžtantis pergyventojas, neatsiejamas nuo mūsų vidinio pomėgio aprašinėti tiek save patį, tiek ir mus supantį pasaulį. Žmogui nieko netrūksta, kol savo galvoje jis nekonstatuoja fakto „aš esu tas, kuriam trūksta“, žmogus laimingas, kol savo galvoje jis nekonstatuoja fakto „aš esu labai, labai nelaimingas“. O ir pasaulis aplinkui gana gražus, kol nepradedama konstatuoti, kiek jis bjaurus, pilkas, šaltas ir neteisingas. Tad ir profesinėje veikloje, taip išeina, reikia dar stipriau lavinti gebėjimą kapoti užduotis nepasineriant į savęs paties, kaip tam momentui nelabai sėkmingo sprendimų ieškotojo, aprašus, tuo pačiu neprisišaukiant krūvos energiją akimirksniu išsiurbiančių pergyvenimų.
Pamėginkit. Nestabdykit minčių, nesisėskit į lotoso pozą, nereguliuokit kvėpavimo ar širdies darbo – tiesiog kelias akimirkas nieko sau neaiškinkite, neaprašinėkite savęs bei jus supančio pasaulio. Na ir? Ar jus vis dar nelaimingas? Ar jums vis dar kažko trūksta? Čia šypseną išsišaukia prisiminus vieną socialinio tinklo bendruomenę, kur priimta besislepiant po anonimo kauke teikti plačius savęs paties aprašymus ir tada iš kitų narių rinktis patarimus, kaip tą aprašymą keisti, puošti ir tobulinti, idant jis neštų kiek lengvesnius, nei dabar, pojūčius. Jei neklystų, tas procesas net pavadinimą turi – psichologija :-)
Prasmingo savaitgalio!
