Mielas dienorašti,
savaitės pradžioje žiūrėjau eilinį vaizdo įrašą, kuriame vyrukas, irgi mėgstantis aiškintis nepaaiškinamą, grupei žmonių dėstė savo įžvalgas apie protą. Apie jo greičius, svorius ir lygius, teisingiau. Aukščiausią, lengviausią ir greičiausią (o gal tiesiog aukštą, lengvą ir greitą, nes gal dar ir kokių papildomų kosminių ten būna) lygį žmogus pasiekia tada, kai jo protas visiškai nutyla ir į supantį pasaulį ima žvelgti pati švari, nesuteršta žmogaus išmintis. Pasakiška būsena, gelbstinti tiek programavime, tiek protų mūšiuose, kai tu tiesiog žiūri į ekraną ir rankos pačios, akių pagalba, raško skaniausius vaisius nuo šiuo metu aktualią problemą apdorojančios funkcijos atiduodamo masyvo. Pasakiška būsena, kai į palaimos siūlais nertą kokybiško poilsio akimirką gali panirti kad ir Ašigalio gatvėje – tau nebereikia jos ieškoti kituose pasaulio kraštuose ir paprasta, kad ir šioje gatvėje žydinti lietuviška liepa, tave užburia ir žavi stipriau, nei bet kuri užjūrio palmė. Pasakiška būsena, kurią jau gerą dešimtmeti bandau čia tau (ir, greičiausiai, sau pačiam) aprašyti, klijuodamas jai įvairias „meditacijos“, “čia ir dabar” bei kitas etiketes ir pavadinimus.
Tada atsiranda protas. Protas atsiranda tada, kai vidinį pasaulį užpildome vienu kitu išorėje matomu objektu. Ir, grubiai šnekant, protas apskritai tėra visi mums aktualūs supantys objektai, įsprausti į formą, apibūdinimą, analizę ir nuomonę. Tvirtai uždarę langines į išorinio pasaulio grožį, mes pradedame liūdną ir nykią egzistenciją savo pačiu susikurtuose pasaulio kopijose. Ir atsiranda jis kaskart ne visas vienu metu, o po truputį – kiekvienas į mūsų akiratį bei analizę pakliuvęs daiktas tampa nediduku inkaru, kuris ima lėtinti protą ir tempti jį žemyn.
Palaipsniui tų inkariukų vis daugėja, jie susilieja į žymiai masyvesnius inkarus ir žmogus, įklimpęs į meilę savo daiktams ir objektams bei jų analizę, tampa tuo, ką mes, po kelių minučių bendravimo, įvardiname mums įprastu žodžiu „tupas“. Tupas – tai žmogus, kurio protas dėl jį laikančių inkarų sulėtėjo iki minimumo ir pasiekė žemiausius savo lygius. Juk pamenat tą tupą berniuką iš gretimos laiptinės vaikystėje, vis lindusį į akis su savo „O pažiūrėk, kokį kareivėlį man tėtis nupirko. O pažiūrėk, kiek modeliukų jau turiu. O tu jau turi videką? Mes tai nusipirkom, bet ieškosim dar geresnio!“. Kiek inkarų!
To matymas savyje padeda greitai atkabinti jei ne visus, tai bent jau kalną tikrai beprasmių, sunkių ir nereikalingų proto svarmenų, tokiu būdu leidžiant jam vėl suktis greičiau ir kokybiškai aukščiau. Leidžia daugiau ir ilgiau mėgautis akimirkomis, kai tų svarmenų ir, atitinkamai, paties proto apskritai nėra. Leidžia šypsotis vidine šypsena, kai draugų kompanijoje protas pamėgina kabintis už nugirsto žodžio ar situacijos, lyg ir pradeda jo analizę, gimsta lengvas prieštaravimas, bet naująjį, besiformuojantį inkarą laikantis siūlas tokiais momentais gana trapus ir po akimirkos tiesiog nutrūksta, taip į nieką paversdamas eilinį proto bandymą įsikabinti, sulėtėti, tapti klampiu ir tupu.
Beprotiško penktadienio tiek dirbantiems, tiek ir atostogaujantiems!
