Mielas dienorašti,
kasdienės įžvalgos ir protingų žmonių jutubuose nugirstų minčių analizė niekur nedingo, tiesiog kassavaitinis jų apibendrinimas iš 596 papildomas ausų poras turinčio socialinio tinklo persikėlė į romantiškas diskusijas ant vieną papildomą ausų porą turinčio suolelio su vaizdu į fontaną. Ties ta vieta jaučiu, kad šiek tiek skriaudžiu tuos penkis ar septynis savo skaitytojus, kurie smalsiai kiša nosis į tai, ką čia tau rašau ir, netgi, savotiškai laukia naujųjų įrašų. Tad, atiduodant duoklę jiems… :-)
Kažkurį iš vakarų, relaksuojant ir bežiūrint vieno iš mėgstamų filosofų pasisakymus, nugirdau smagų patarimą, kurį jis davė salėje sėdinčiai savo auditorijai. Va, sako jis, rodos visiems viskas aišku – galvoje mes visi turime savo protą su savo mintimis ir vaizdiniais, o aplink mus driekiasi bekraštis, baisus, gobšus ir neteisingas išorinis pasaulis. Tačiau, norint akimirkai patirti šiek tiek pakreiptą savo egzistencijos formą, tereikia savo dėmesiui duot paprastą užduotį – rasti tą ryškią ar kiek pablukusią ribą, kur baigiasi mūsų protas ir prasideda išorė. Dėmesys atsargiai apsičiupinėja kaktos srityje, tada žengia nedidelius žingsnius toliau, dar toliau, metrą, kilometrą, šimtus kilometrų – o ribos kaip nėra, taip nėra. Na va, tarkim, šitas maumuo, sėdintis su jumis viename kabinete, tai yra pats faktas, jog jis maumuo – protas? Protas. O va anas maumuo, stovintis kitoje gatvės pusėje – protas? Protas. O štai anas va, ten, už dviejų kilometrų ant kalvos pasilypėjęs maumuo. Protas? Protas. O tas kur Mėnulyje išsilaipino? O tas kur į Marsą nuskrido? Va ir paaiškėja, kad tai, jog gyveni apsuptas maumenų, nėra išorinio pasaulio, su kuriuo, tu, pasirodo net neturi jokios skiriamosios linijos, nuopelnas. Tai tėra tik tavo paties mintys, tik tavo paties protas, kuris, prie to pačio, dar ir tampa tuo bekraščiu pasauliu, kuriame tu diena iš dienos gyveni. Ir ne tik gyveni, bet ir ieškai būdų, kaip iš jo pabėgti. Bet didžiausias pokštas slypi tame, kad ką tų bekeistum – butą, miestą, šalį ar planetą, tavo susikurtas pasaulis visada neatsilikdamas ir net nepadusdamas seka tave įkandin, jis visada su tavimi, jis visada ten, kur esi tu.
Ir priešingai – pasinerti bei atsikvėpti šviesiame momente, kuriame nieko netrūksta, kuriame nėra kitų, nėra blogų, nėra neadekvačios algos bei tiek pat neadekvačių profanų už valstybės valdžios vairo, nėra „noriu“, „privalau“ ir „deadlainas“, galima sėdint ant mėgstamos kėdės. Ar ant mėgstamo kelmo mėgstamame miške. Suolelio mylimame parke su vaizdu į mylimą fontaną. Ar elementarios galinės troleibuso sėdinės. Tereikia pamatyti, kad nelaimingu tave daro ne išorinis pasaulis. Nelaimingu tave daro tavo paties mintys apie jį, tavo paties jam klijuojamos etiketės.
Nuostabaus sekmadienio!
