Mielas dienorašti,
šiandieninį įrašą dedikuoju vienai ištikimai mano dienoraščio vartytojai, šiomis dienomis susiduriančiai su tam tikrais emociniais iššūkiais, tad pabandysiu kuo paprastesne kalba į tuos iššūkius ir pasikoncentruoti. Tarsi tokia nedidelė klausimų – atsakymų valandėlė su vienu nedideliu „bet“ – bet niekas nieko manęs neklausė :-)
Ko gero didžiausia gyvenimo apgavystė yra tai, kad mus įtikino, jog norint atrasti ramybės pojūtį jo reikia ieškoti kažkur išorėje. O išorėje ramybės mes įprastai ieškome per viską, kas mums padeda užsimiršti – keisdami aplinką, keisdami mus supančius žmones ar tiesiog pildami į save įvairius birzgalus, įsigytus tame prekybcentrio skyriuje, kuris darbo dienomis po aštuntos valandos vakaro nebedirba, o sekmadieniais apskritai tyčiojasi iš žmogaus ir natūralių jo poreikių. Tad grubiai sakant – ramybę mes tiesiog perkame už savo sunkiu darbu uždirbtus pinigus. Perkame brangiai, pakeistos aplinkos ar birzgalų pavidalu.
Melas slypi tame, kad ramybė nėra kažkur išorėje. Ramybė yra mūsų pačių pagrindas. Fonas ir erdvė, kurioje gimsta visas mūsų nerimas, mūsų mintys, net ir mes patys su visais savo lūkesčiais, norais, istorija ir poreikiu būti labai labai fainu. Ir kai visa tai sekundei išnyksta, mūsų dėmesys ima ramiai plaukioti po bekrašte tuštumą bei konstatuoti „Va… Pagaliau grįžo ramybė“. Grįžo? O tai ji buvo kažkur išėjusi? Dingusi? Pasimetusi? Ne, ji visada buvo tavyje, ji visada buvo tavo pagrindas. Tiesiog tu pats buvai savo dėmesiu išėjęs į viską, kas gimsta tavo paties ramybėje.
Čia, šoktelėjus vienu paragrafu aukščiau, mes susiduriame su didžiausiu gyvenimo absurdu – su faktu, jog sunkiai dirbame tam, kad galėtume pirkti tai, ką ir taip visada turime, su kuo atėjome į šį pasaulį ir su kuo vieninteliu iš jo išeisime. „Oi ta valdžia, tuoj ir mokestį už orą įves“, – burnojame mes, nesuvokdami, kad ir taip mokam milžiniškus „mokesčius“ už tai, kas ir taip mums priklauso neatlygintinai.
Susigrąžinti „prarastą“ ramybę yra gana greita ir paprasta. O ir nieko nekainuoja. Senolis Ošo rekomenduodavo „sugrįžti“ į tą būseną, kurioje mes praleidome pirmuosius devynis savo egzistavimo mėnesius būdami pakabinti žemyn galva ir besiklausydami monotoniško skysčių burbuliavimo. Bet, manau, prabėgus kelioms dešimtims metų būtų gana sudėtinga prisiminti, kaip gi mes ten jautėmės ir kokioje psichologinėje būsenoje kabojome, kad taip imti ir viską prisiminti. Tad užtenka prisiminti paskutinį atvejį, kai jautėme ramybę, pilnatvę, atsipalaidavimą ir… tiesiog pradėti jausti tą patį. Pamatyti, kad nors vietoj vandenyno prieš akis – tapetuota kambario siena, vietoj palmės – pakrypęs toršeras, o vietoj gulto po užpakaliu – taburetė, mums vis tiek yra prieinamas ir pasiekiamas tas pojūtis, kai įtampa palieka net ir mažiausią kūno raumenį, kai visi rūpesčiai ima atrodyti tolimi ir niekiniai, kai dėmesys pradeda klaidžioti po beribę ramybę, o veidą nutvieskia lengva Budos šypsenėlė. Tereikia panorėt, tereikia šiek tiek pasistengti ir sugriebti tai, kas ir taip jau yra tavo.
Tad ramaus ir palaimingo sekmadienio :-)
