Mielas dienorašti,
visų pirma noriu pasidžiaugti, kad šiandien prie rytinės kavos surankiojau per visą savo fb sieną išmėtytus tavo lapus ir tvarkingai sudėjau į vieną vietą, albumą. Faktiškai ta knyga, apie kurią tai vienas tai kitas man vis užsimena, kaip ir paruošta :-)
O dabar – eilinis pliūpsnis įžvalgų ir minčių septyniems ištikimiausiems tavo skaitytojams, gimusių ilgo vakarinio pasivaikščiojimo metu.
Pastebėjau, kad žygiuojam bemintėje tuštumoje ir besigrožint vakarėjančiu Kaunu, besimėgaujant bekrašte vidine ramybe periodiškai nutinka momentai, kai protas vėl nubunda užsikabinęs už kokios iškabos ar praeivio, tada peršoka ant kitos iškabos, tada pasineria į kokį mažareikšmį prisiminimą, o po to staiga grįžta į seną, gerą ir gilų įprotį būti šiek tiek kažkuo nepatenkintu. „O gal į troleibusą, ir namo? Juk 8 kilometrai jau nueiti, tai kaip ir užtenka, dar jei prie Kalniečių išlipti, kavos atsigerti, tai ir visi numatyti 10 gautųsi“. Kūną užlieja įprasta įtampa ir dėmesys pasineria į svarstymus – troleibusas, ar tęsti kelionę toliau? Pala pala, sakau sau, o kas namie? „Na, namie atsisėsi, atsipalaiduosi ir pasinersi į ramybę“, atsako logika. Bet juk prieš 17 sekundžių aš buvau pasinėręs į visišką atsipalaidavimą ir ramybę, perklausiu. Buvau pasinėręs tol, kol tu manęs iš jos neištraukei kišdamas pasiūlymą imtis krūvos veiksmų, kurių rezultatas būtų tas pats, iš kurio mane ir ištraukei. Kame prasmė? Čia logika sulūžta ir gėdingai užsičiaupia.
Grubiai šnekant, žmogus ateina į gyvenimą pasinėręs į savo paties tuštumą, į savo paties ramybę, arba, pažodžiui, „kaip ką tik gimęs“. Vėliau, žingsnis po žingsnio, esame išmokomi, kad šiuo metu ramybės jausti neturėtume – pirmiausia turime įvykdyti kažkokį veiksmą, sulaukti kažkokios dienos ar įvykio ir jau tada turėsime pilną teisę ja pasimėgauti. Ilgainiui tiek įprotis, tiek laukiančių veiksmų eilė įleidžia tokias gilias šaknis, jog visą gyvenimą bėgame voverės rate, kaip morką prieš nosį matydami tą ateityje šmėkščiojantį prizą – galimybę atsipalaiduoti ir pasakyti sau „dabar aš ramus, dabar aš viską padaręs“. Laukiančių užduočių mozaika spalvinga ir įvairi – nuo „pasigaminsiu vakarienę, pavalgysiu, ir tada atsipalaiduosiu“ iki „pabaigsiu dviejų metų projektą ir atsipalaiduosiu“ ar „baigsiu mokslus, užsidirbsiu milijoną, pasistatysiu vilą, susikursiu šeimą, susilauksiu keturių vaikų, išleisiu juos į gyvenimą ir atsipalaiduosiu“. Kaip ten bebūtų, ko mes besiektume, kotleto, projekto finišo ar milijono, mes siekiame visada tik vieno ir to paties – savo prigimtinės ramybės, galimybės pasijusti „tartum ką tik gimusiu“.
Iš vienos pusės žiūrint tai gana linksma, iš kitos – kiek ir absurdiška. Didžioji dalis mūsų veiksmų orientuoti į tai, kad pasiekti tai, ką ir taip turime nuo gimimo. Veiksmų, kartais užtrunkančių ir dešimtmečius bei keliančių mums begalę streso. Ir gyvenimas smarkiai pasikeičia, kai nustojame naudoti veiksmus kaip tikslą ramybei pasiekti, o priešingai, pasineriam į ramybę ir imamės vieniems ar kitiems tikslams būtinu veiksmų. Atsipalaidavimą galima jausti ne tik sukirtus vakarienę, atsipalaidavimą galima jausti viso jos proceso metu – perkant produktus prekybcentryje, ruošiant juos virtuvėje, kramtant sultingą kepsnio kąsnį, taip ištempiant ramų dienos periodą nuo penkių minučių iki dviejų valandų. Tas pats ir su projektu – neverta purtytis įtampoje sukandus dantis laukiant jo pabaigos (ir tokiu keliu greičiau sulaukti vizito pas psichologą, nei norimo rezultato), prie jo galima sėsti jau apdovanojus save ta būsena, kuri, kaip mes manėm, mums priklausytų tik po jo pabaigos.
Pasinagrinėkite. Kokie išorinio pasaulio kabliai šiuo metu drasko jus į visas puses kaip prizą žadėdami ramybę ir atsipalaidavimą? Pamatykite linksmąją to pusę – gal išoriškai jie ir atneš jums tam tikrų pokyčių finansiniu ar kitu apčiuopiamu pavidalu, bet vidinėje erdvėje jie nesuteiks jums nieko papildomo prie to, ką turite ir taip, tiesiog būdami tai primiršę. Ir čia, kažkodėl, galvoje nuskamba senolio Ošo žodžiai – „kai viskas, ką darai, tampa meditacija – visas tavo gyvenimas tampa nesibaigiančia meditacija…“
Laimingo šeštadienio! :-)
