← Visi įrašai

Apie santykius ir obuolį

Apie tai, kaip santykiuose atsiranda siena, ir kodėl septynios skiltelės turėtų sudaryti vieną obuolį.

Apie santykius ir obuolį

Mielas dienorašti,

kai nežinai, kaip labiau norėtum praleisti šeštadienio popietę bei pasimėgauti supančiomis apylinkėmis – raitam ar ant kojų, ateina puikus metas tiesiog sėsti ir parašyti tau rašinėlį – žiūrėk, gal po jo ir sprendimas ateis. Ir tema rašinėliui šiandien kiek neįprasta. Apie santykius. Tebūnie tai mūsų maža paslaptis, ko čia man temos apie santykius ūmai parūpo… :-)

Šiaip santykiuose, matomai, kol kas esu prastas ekspertas, nes visus ankščiau turėtus kruopščiai, atsakingai ir su neapsakomu dėmesiu bei meile detalėms sušikau. Ne tai, kad nuo žodžio „visiškai“, nes didžioji jų dalis peraugo į ilgas ir gražias draugystes, bet geruoju jie, kaip bebūtų gaila ar nelabai, nesibaigė. Tačiau padarytų klaidų įvairovė ir į rankas vėliau, nei derėjo, pakliuvusios protingos knygos leido prisidaryti visą kalną išvadų ir susidėlioti tam tikrą viziją, kaip derėtų rutulioti šią gyvenimo sferą.

Ko gero pirmas dalykas, iškylantis atmintyje pradedant temą apie santykius bei šeimą, yra kažkada matytas vieno video fragmentas. Jame žmogus pabaksnojo pirštu į faktą, kad ukrainietiškas žodis šeima, t.y. „сім’я“ susideda iš dviejų kitų ukrainietiškų žodžių – „сім“, kas verčiasi kaip „septyni“ ir „я“, kas verčiasi kaip „aš“. Na gerai, gal ten ne visai apie ukrainiečių kalbą pokalbis ėjo, bet tiesiog dėl visiems puikiai žinomų aplinkybių naudoti tą kitą viešuose pavyzdžiuose yra ne tik prasto takto ženklas, bet ir koktu apskritai. Kaip ten bebūtų, daili ukrainiečių kalba čia irgi puikiai tinka ir rezultate turime, kad išvertus žodį „šeima“ iš jų kalbos mes gauname nuostabų „septyni aš“. Oj, skėstelėjau rankomis tai išgirdęs, tai gal žmonės senovėje mokėjo kaip nors įsikūnyti į savo šeimos narius, matyti pasaulį jų akimis, girdėti jį jų ausimis ir mąstyti apie jį savo artimųjų mintimis? Matyt ne. Matyt tiesiog turėta omeny, kad tavo mintys ir veiksmai nukreipti ne tik į savo asmeninę, bet ir likusių šešių šeimos narių gerovę, kad kiekvienas jų yra tarsi tavo pratęsimas, ir kad visus septynis, įskaitant save patį, matai kaip nedalomą vienetą – kad nei vieno jų neiškeli aukščiau savęs paties, bet ir nenuleidi žemiau.

Ir tas nedalomumas čia, ko gero, yra kertinis sėkmės, laimės ir pilnatvės veiksnys. Bendraujant su bet kuriuo žmogumi pokalbio ir bendrų veiksmų nauda bei rezultatas ūgtelėja keliasdešimt kartų, jei tuo metu erdvėje nerandi tam tikro mistinio, o anot šventų knygų, tai net ir įsivaizduojamo ar išsigalvoto taško. Teisingiau dviejų taškų. Taško, kur erdvėje baigiesi tu. Ir taško, kur prasideda kitas. Ir čia ko gero bet kuriam skaitytojui, pasinėrusiam į ramybės būseną, būtų akivaizdu – neįmanoma bakstelėti pirštu į erdvę ir pasakyti „aš baigiuosi štai čia!“. Kur tas čia? Nosies galiukas? Alkūnė? Mažasis kojos pirštas? Ir už jo jau tavęs nėra? Ne tavo kūno, o konkrečiai tavęs. Visiškai? O tu patyrinėk savo pojūčius. Kruopščiai patyrinėk. Greičiausiai, atvargęs geras nioliką minučių, beviltiškai konstatuosi faktą, kad tu nesibaigi niekur apskritai. Ir čia kelią pastoja nauja dilema – tai jei tu niekur apčiuopiamai nesibaigi, tai kur, po velnių, apčiuopiamai prasideda kitas?

Pastebėjau šimtus kartų, kad jei tarp manęs ir mano pašnekovo, užsakovo, kolegos ar kito asmens atsiranda įtampa ir sunkumas, kai pradedi modeliuot situacijas iš serijos – jei aš jam taip, tada jis man taip, tad geriau aš jam anaip, o tada jis, pagal idėją. man va šitaip va, to pagrindinė priežastis visada būna viena ir ta pati – aš radau erdvėje tuos du taškus. Tašką, kur baigiuosi aš ir tašką, kur prasideda kitas. Ir tie du taškai natūraliai ir automatiškai virsta į sieną. Sieną, kurią reikia perlipti, pramušti ar kitaip įveikti. Siena, kuri tarp mudviejų virsta pleištu, atskirtimi ir visų įmanomų problemų šaltiniu. O gamtos taip surėdyta, kad jei tik kur atsiranda atskirtis, ten tuojau pat prasideda puvimo ir tam tikros mirties procesai. Užtenka perpjauti pusiau puikiausiai ant palangės savaitę gulėjusį obuolį, kad pusvalandžio bėgyje tuo įsitikinti – atskirtos puselės ims ruduoti, praradinėti formą ir kitaip mažinti norą jomis pasimėgauti.

Užtenka nusipurtyti miglą, prisiminti, kad kažkur ten ezoteriniuose lygmenyse mes su situacijos partneriu jau ir taip esame kažko vieno, didelio ir nedalomo dalimi ir nėra jokio reikalo per jį peršokti ar kitaip neleisti patirti pergalės viename iš tų kasdienių suaugusiųjų žaidimu skonio, kaip į bendravimą akimirksniu grįžta lengvumas, paprastumas, išmintis ir visapusiška simpatija.

Tad reziumuojant šią, į vieną A4 netilpusią mintį, galėčiau pasakyti taip: puikūs santykiai, tai kai du žmonės nėra ant palangės besivoliojančios šviežiai perpjauto obuolio skiltelės. Na, o puiki šeima – tai septynios skiltelės sudaro vieną didelį, sveiką ir gražų obuolį :-)

Prasmingo poilsio! Ypač leidžiantiems laiką po slyva… :-)

Apie užmigimą
← AnkstesnisApie užmigimą
Sekantis →Apie pilnatvę
Apie pilnatvę