Mielas dienorašti,
savaitės bėgyje, pabaigus ir atidavus vieną iš savo veiklos rezultatų, žmogus kitoje mesendžerio pusėje (pirštais nerodysim :-) ) pabrėžė, kad bendradarbiavimas su manimi, jo smagumas ir lengvumas, kelia jam pačius maloniausius jausmus. Pasidžiaugiau atvirumu, padėkojau ir stabtelėjau: o juk tikrai – ne kiekvienas atliktas darbas gyvenime atneša kažkokio svaraus ir aiškiai apčiuopiamo finansinio pasimėgavimo. Bet to pasimėgavimo stebuklingai nepritrūksta, jei tu matai, kad žmogus kitame žinučių lango, ekrano ar laido gale tavo dėka kartu su pageidaujamu produktu gavo ir geros nuotaikos, gero laiko dozę, net jei to žodžiu ir neišreiškia. Matai, kaip visgi svarbu situacijose, kuriose kardinalūs netikėti užsakovo minčių šuoliai tave lygiai taip pat kardinaliai išmuša iš vėžių, įprastą „rūpūs miltai, kad tave kur kakojantį sutrauktų“ pasakyti ne tiesiai pašnekovui, o į pagalvę, veidrodį, ar gupijoms akvariume, panardinus galvą į pastarąjį, ko pasekoje grįžti prie pokalbio ir su šypsena ištarti „Jokių problemų, mielas drauge, bus padaryta!“. Ir svarbu tai ne tuo, kad tu neprarasi kliento ir/ar atitiksi kažkokias idealaus aptarnavimo taisykles – svarbu tuo, kad atlikęs darbą viduje jausi, jog gavai kažką daugiau, nei vien euras ar padėka. O jei gavai, tai, savaime suprantama, tapai tuo kažkuo turtingesnis.
O prie ko čia meditacija?, – paklaus reguliarus mano kosminių pasišnekučiavimų su savo virtualiu dienoraščiu skaitytojas. Čia ji – ne prie nieko :-) Bet kad įrašas neliktų nepalietęs ir jos – trumpas priminimas: aukščiausią meditatyvumo, o tuo pačiu ir išminties bei gebėjimo priimti greitus ir tinkamus sprendimus tašką žmogus įprastai kasdienybėje pasiekia… vairuodamas automobilį. Ypač tomis akimirkomis, kai tai jis atlieką nepaskendęs mintyse apie vakarykštį pokalbį su klientu ar artėjančią vakarienę. Tuomet jis – maksimaliai ramus ir dėmesingas, vienu metu sugebantis apimti kelio ženklus, spidometro parodimus, ant šaligatvio krašto stovintį pėsčiąjį, iš paskos važiuojantį automobilį, eismo juostoje artėjančią duobę. Tam tikra prasme vairuotojas tą akimirką tarsi išnyksta, tuo pačiu susiliedamas į kažką vieningo tiek su skriejančiu savo automobiliu, tiek, iš dalies, ir su jį supančia aplinka. Šios būsenos perkėlimas į bet kurią darbinę ar asmeninę veikla paverčia ją lygiai tokia pat meditatyvia dėmesiui išsisklaidžius erdvėje ir apėmus vienu metu kiekvieną, net ir mažiausią atliekamos veiklos smulkmeną, suliejus atliekantį ir atliekamą į kažką vieno, vieningo ir neskaldomo. Na, o šios erdvės centre susiformavus dariniui „čia aš – šiuo metu atliekamos veiklos darytojas bei autorius“ visas dėmesys, prieš kelias akimirkas apėmęs gerus keturis veiklos hektarus, staiga susisuka į tą vieną mažytį tašką ir pasileidžia mums įprastais linksmais kasdienais minčių „o jei aš tai darau nepakankamai gerai“ ir „o jei manęs už tai niekas tinkamai neįvertins“ kalneliais, tą pačią akimirką sukuldamas vienybę į šipulius, atimdamas iš mūsų ramybę, išmintį ir gebėjimą priimti greitus bei tinkamus sprendimus. Va ties ta vieta gebėjimas išeiti iš būsenos, kurią įmantrusis Karlosas Kastaneda kažkada pavadino ne ką mažiau įmantriu „sąmonės surinkties taško“ pavadinimu, ir yra nepamainomas vaistas bei įrankis nuo perteklinio streso bei liūdesio.
- labai abstraktus vertimas iš kitų, mums nedraugiškų šalių kalbų žodžių ir jų darinių
