Mielas dienorašti,
„Jei tu toks protingas – kodėl tu toks biednas?“, su ne visada lengva panieka klausinėdavo manęs vienas giminaitis. Ir tikrai, galvodavau, gal ne toks jau ir protingas, kad, tai dienai, algos užtekdavo tik trim iš keturių mėnesio savaičių ar net mažiau. Tačiau jau gerą laiko tarpą atgal esu tvirtai radęs atsakymą į šį klausimą. Todėl. Todėl, kad užaugau ant dviejų žodžių, asmenybės vystymosi metais atstojusių man dešimtį Dievo įsakymų, konstituciją ir baudžiamąjį kodeksą kartu sudėjus. Žodžių „Taip nesąžininga!”. Nes jei atidžiai apsidairysit, pamatysit, kad kuo mažiau žmogui šventi šie du žodžiais, tuo geriau jis gyvena. Ir priešingai. Keisčiausia tame tai, kad žiūrint į žmones, nuo kurių šiai dienai šis bei tas priklauso, neapleidžia nuostaba – juk visi augome vienam laikmetyje. Laikmetyje, kai darant kažką negero iš už nugaros suskambęs klasioko ar kiemo draugo balsas, sakantis „Ei, bet juk taip nesąžininga!“, perliedavo kaip kibiras šalto vandens ir akimirksniu priversdavo nutraukti pradėtą darymo procesą. Kur, kaip ir kodėl jie taip išsigimė?
Neslėpsiu, sąžiningumas smarkiai kiša koją kelionėje per gyvenimą. Kartais reikia klientui pasakyti galutinę atliktų darbų kainą ir išpila šaltas prakaitas – kaip čia už tris valandas beveik šimto eurų paprašyti, juk kažkaip nesąžininga! Nes skaičiuoju kažkodėl tik laiką skirtą spausti knopkytes, neįvertindamas ilgų metų, per kuriuos kruopščiai mokiausi tinkamai spausti tas knopkytes ir pačių knopkyčių (darbo įrangos, darbo ploto nuomos, elektros) kainos apskritai. Gerai, kad turiu šaunius klientus, kurie visada nuramina, kad tikrai neatimu iš jų paskutinių kelnių ir milžiniškų nuolaidų jiems taip pat nereikia. Tačiau vis tiek laikau tai vertybe ir atsisveikinti su šiuo savo būdo bruožu dar nesiruošiu.
Kodėl iš vis ši grafomaninė pliurza šį dailų rytą iš manęs pasipylė? Ai va kažkaip užkabino kolegos pasipiktinimas viešoje erdvėje, kad aplinkui daug žadama, bet mažai iš to vykdoma. Yra tiesos, pats šen bei tiek esu susidūręs su atvejais, kai į akis buvo sakoma tai, ko, kaip vėliau paaiškėjo, net nebuvo planuojama įvykdyti. „Bet juk taip nesąžininga“, šuktelėdavo kažkas viduje, susipratus. Ir tada supranti, kad žmogui visiškai ant to nusišvilpti. Kaip, matomai, jam nusišvilpti ir ant kainos, kurią jis, pats to nesuvokdamas, susimoka už tokį savo poelgį. O kaina – nemaža. Tai – jo reputacija. Tai – mano pagarba ir pasitikėjimas jo atžvilgiu. Pist – ir nėra! Šypsausi, kalbu, linkčioju, bet vakar tu buvai man žmogus, o šiandien – šūdo gabalas. Nes juk va taip va – sąžininga! :-)
Tai va to norėtųsi ten į aukščiau, į tas ministerijas ir palinkėti. Sveikos nuovokos. Ar tikrai visais atvejais be išimties apsimoka sugniaužti savo reputaciją į gniužulą ir susikišti ją sau į šikną. Gal kartais optimaliau gyventi su mažiau pažadu, bet bent jau neprarastu veidu?
O ir apskritai, neatmeskime galimybės, kad sąžinė – tai mūsų bilietas į amfiteatrą padebesiuose, nuo kurio kažkada su pasimėgavimu spoksosim, kaip šiame pasaulyje svetimais pinigais laimę keliolikai metų pasistatę, ten, apačioje, pragariškoje smaloje amžiną kančią kenčia :-)
