Mielas dienorašti,
visos dvasingos knygelės prasideda nuo žodžių, kad nei meditacijos, nei per jas siekiamos ypatingos būsenos – nušvitimai, nirvanos ir satoriai, neatneš tau nieko apčiuopiamo. Priešingai, nei daugelis viliasi, tu neišmoksi skraidyti, šaudyti iš akių žaibais, būti nemirtingas ar bent jau nuspėti vakaro loterijos skaičius bei futbolo varžybų rezultatą. Tačiau vieną virsmo pusę jos, visgi, nutyli. Tos ypatingos būsenos yra ypatingos tuo, kad jose dingsta 99% tavo problemų.
Tai, ką Buddha prieš du su puse tūkstančio metų vadino nirvana, palaima bei nušvitimu, pažvelgus per neurofiziologijos prizmę tėra tiesiog sensomotorinis režimas. Tai toks smegenų veiklos režimas, kurį paprasti žmonės patiria artimiausiame miške, o sudėtingi trenkiasi dėl jo į kitus pasaulio kraštus. Kaip ir sako pavadinimas – čia kai tiesiog judi ir tiesiog jauti (matai, girdi, užuodi). Režimas ypatingas tuo, kad nukreipdamas dėmesį į save jis priverčia to paties dėmesio stokoti kitą nuostabų režimą, ‘Default main network’ (DMN) arba ‘Numatytojo režimo tinklą’, jei normalia kalba.
Numatytasis režimas, tai toks režimas, kuris, kelių smegenų žievės zonų pagalba, ant viso mus supančio pojūčių, kvapų, garso bangų, bei šviesos fotonų šokio uždeda dailų erdvinį pasaulį. Kada mes suprantame kad čia va aš, čia va pasaulis, kurį reikia užkariauti, ir čia va mus skirianti siena su dviem skylėm, per kurias aš, sėdėdamas savo kaukolėje į jį, bjaurybę, žiūriu. Atitinkamai numatytasis režimas uždeda ir ką? Teisingai, numatytuosius 99% mūsų problemų.
Kas yra problema apskritai? Jei trumpai ir paprastai (o sudėtingai ir pats neturėjau laiko ir noro suprasti :-) ), žmogus, priešingai nei mums atrodo, yra gana dinaminis procesas. Pastoviai besikaitaliojantis, augantis, degraduojantis, keičiantis nuotaikas, nuomones, įsitikinimus ir t.t.t. Pagrindinė ir prigimtinė DMN funkcija yra tą žmogų apsaugoti. O kaip tu jį apsaugosi, kai jis vartosi kaip sviestuotas žaltys rankose. Todėl DMN (dis)funkcija – bandyti žmogų galutinai sukomplektuoti, kad jis taptų užbaigtas, statiškas ir, atitinkamai, pasiduodantis kontrolei. O kol žmogus – neužbaigtas, DMN formuoja jame skyles, kurias žmogus trūks plyš siekia užpildyti idant pasiekti tos savo nepriekaištingos pabaigos.
Jus dažnai stebitės – o kodėl tas pasielgė taip? O kodėl anas pasielgė anaip? O kas čia apskritai aplinkui vyksta? Atsakau. Viskas, kas vyksta aplinkui, didžiąja dalimi tėra paremta tuo, kad žmonės po įvairiausiais, kartais net labai šviesiais, skambiais ir iškiliais devizais, lopo savo pačių ego skyles. Ir kiekvienos skylės pagrindą sudaro elementarus „aš nepakankamas“. „Nepakankamai mylimas“, „nepakankamai turtingas“, „nepakankamai garsus“, „nepakankamai rezultatyvus“ ir visaip kitaip neišbaigtas. „Va kai baigsiu mokslus…“, „va kai pakels algą…”, „va kai nusipirksiu raudoną mazdą…“, „va kai pasistatysiu namą…”, „va kai apkeliausiu visą pasaulį…“, „va kai rasiu antrą puselę…”, mąsto jie… Ir mes puikiai suprantame, kas bus po to „kai“… Po to „kai“ DMN žmoguje išgręš dar kelias papildomas skausmingas skyles. O dabar nuoširdžiai atsakykit sau – o kokią procentinę dalį jūsų problemų užima jūsų pačių poreikis ir potraukis lopyti savo pačių ego skyles. Jūsų pačių tikėjimas į iliuziją, kad kažkur, po kažko įsigijimo ir pasiekimo, jus pagaliau tapsite statiškas, užbaigtas, visų mylimiausias, visų gerbiamiausias ir pilnai savęs pačių kontroliuojamas.
Kas link to likusio vieno procento, tai visada lieka tokie neišvengiami dalykai kaip skausmas, alkis, nuovargis ir situacijos, reikalaujančios sprendimų čia ir dabar. Čia jau medituok nemeditavęs, bet tuo sotus nebūsi.
p.s. dar yra ir trečias režimas, CEN, bet… Bet vargu ar kas ir iki čia perskaitė… :-)
