Mielas dienorašti,
vakar, pertraukoje tarp stalo žaidimo etapų, begurkšnojant maloniai nustebusį „Kauno Nealkoholinį“, Lina, viena iš mūsų didelio ir darnaus laisvalaikio leidimo kolektyvo narių, užkabino temą apie tai, kaip taip įvyko, kad kažkada senai senai, rodos, net, praeitame gyvenime, iš mano pasaulio kukčiodami ir piktai mosuodami galūnėmis pasitraukė svaigieji gėrimai. Kadangi laiko dulkės jau spėjo ganėtinai nukloti tą 2017-ųjų rugpjūtį, miglotai teprisiminiau, kad svaigulys savo laiku kažką duodavo, bet ilgainiui, stiprėjant ir ilgėjant meditacijos saviveiklos praktikoms, tatai duoti ėmė ir nustojo.
Šiandien, paprašius gūglo asistento spotifajuje pagroti „Smooth Jazz“ grojaraštį ir jaukiame muzikiniame fone begurkšnojant rytinę kavą, prisiminiau vakarykštį pokalbį ir pabandžiau ištraukti iš atminties klodų kiek ryškesnius prisiminimus, pasidėlioti juos į kiek aiškesnę mozaiką. Laikai, pamenu, buvo lygiai tokie pat tamsūs, kaip ir „Kauno Tamsusis“, kurio dviejų litrų „soskė“ „Šilo“ parduotuvėje tekainavo tris litus ir devyniasdešimt devynis centus. Bet, priešingai nei už vandens kainą parduodamas alus, laikai gi karamelinio prieskonio visiškai neturėjo. Visiškai.
Dabar jau ir nebeaišku, ar tuos laikus tamsiais darė aplinka ir laikmetis, ar aš pats, savanoriškai, panardinau save į rūdą ir dvokiančią masę, kurią literatūriškai pavadinkime kad ir smala. Iš vienos pusės slėgė finansiniai rūpesčiai, ir slėgė taip, kad šaldytuve dažniau kabojo pasikorusi pelė, nei dešros galiukas. Iš kitos pusės jaučiausi ant tiek pusėtinas ir nepilnavertis, kad trūks plyš reikalavau gyvenimo sugrąžinti man antrąją pusę. Bet, žinoma, jaunesnę ir dailesnę, nei prieš tai buvusioji. Tiek gyvenimas, tiek merginos, kurias vienpusišku sutarimu įvardindavau kaip kandidates į man taip svarbų postą, aišku gūžčiojo pečiais, tokiems griežtiems mano reikalavimams beskambant, ir, kaip ir reikėjo tikėtis, keliavo savo vaga. Tai, žinoma, kėlė man neapsakomą, fiziškam prilygstantį skausmą bei kitą ne patį maloniausią vidinį šurmulį, kurį, lyg to dar būtų maža, papildydavo ir ne pačios maloniausios patirtys tuometinėse darbovietėse.
Jau tada buvo aišku, kad jei dėmesį įtraukė „centrifugos“ režimu viduje besimakaluojanti minčių skalbenkė, reiškiasi turi būti ir būdas jį iš ten išlupti. Arba, kaip kad populiaru sakyti, „užsimiršti“. Juk jei yra įėjimas, tai logiška, kad turi būti ir išėjimas. Ir išėjimas buvo – kaip kad aukščiau jau minėjau stovėjo jis „Šilo“ lentynose, supilstytas į dailius, dabar jau istorija tapusius dvilitrinius bambalius. Ir čia viskas labai logiška ir kasdieniška – alkoholio pramonė griūtų tą pačią akimirką, kai tik žmonijai dingtų poreikis „užsimiršti“, ar lengvesnė to poreikio forma – „atsipalaiduoti“ – čia kai skalbenkė galvoje „centrifugos“ režimu lyg ir nebedirba, bet ją vis tiek norisi išlupti iš maitinimo lizdo.
Grįžtant prie meditacijos saviveiklos. Smilkalų smilkinimo ir mantrų giedojimo metu… Na gerai gerai, juokauju, taip baisiai nebuvo :-) Vienu žodžių praktikų, eksperimentų ir analizės metu priėjau išvados, kad skalbenkė vidiniame pasaulėlyje – procesas mažai kontroliuojamas. O va dėmesys, kurį ji įtraukia, šiokiai tokiai kontrolei visgi pasiduoda. Nors, žinoma, ties tuo reikia padirbėti ir užsiauginti stiprų, raumeningą ir gyslotą dėmesį. Na, o kontroliuojant dėmesį mes per aplinkui tarsi kontroliuojame ir skalbenkę – netekusi pastarojo ji linkusi pasinaudoti automatinio išjungimo funkcija. Nesigilinant į visą tą beletristiką ir sudėtingus vidinius procesus belieka pasakyti, kad atėjo tokia diena, kai eilinį penktadienį atsikimšau skardinę alaus ir supratau šio savo poelgio beprasmybę – vidus ir taip jau buvo tykus ir ramus, kaip Eigulių rajonas ketvirtą valandą ryto. Na o kam man beprasmybė, kuri kainuoja visą saują eurų, ar ne taip?
Minčių pasiutpolkė niekur per tuos metus taip ir nedingo. Tačiau tapo pažįstama, prisijaukinta ir sava. Smagu stebėti, kaip viskas, kas kelia man didžiausia nerimą ir stresą, kaip ir viskas, kas kitais laiko momentais sukelia maksimalų džiaugsmą ir pasigėrėjimą, visada vyksta lygiai toje pačioje erdvėje, lygiai toje pačioje vidinėje scenoje, tiesiai prieš tą pačią vidinę nosį. Kad nuotaiką pataiso ne vietos, ne aplinkos, ne blaivumo pakeitimas, o tiesiog veiksmo toje scenoje žanras – kai vidinę tragediją keičia lengva vidinė komedija ar maloni melodrama. Kitaip sakant – būdamas tarp blogų žmonių vaizduotėje prisimink geruosius ir blogieji taps bejėgiai savo bergždžioje kelionėje į tavo emocinę prapultį.
Na o jei, palankioms aplinkybėms susiklosčius, pavyksta bent kelioms minutėms išvaikyti visus vaizduotės aktorius, karštų vidinių dialogų dalyvius, miestus, gatves bei sienas ir užgesinti vidinės scenos šviesas, paliekant toje vietoje tik jos pagrindą – jaukią ir ramią tuštumą, priimk sveikinimus – tu, kaip tas Napoleonas, gali drąsiai paskelbti save savo paties pasaulėlio imperatoriumi. Pasaulėlio, kuriame nebereikia nieko atsikimšti, kad imti ir užsimiršti.
Ramaus likusio sekmadienio!
