Mielas dienorašti,
yra neapsakomai lengvas būdas į savo gyvenimą atnešti žiupsnelį ramybės, lengvumo, šiokios tokios išminties ir gal net meilės. Meilės tiek gyvenimui, tiek tave supantiems, tiek ir sau pačiam. Tam užtenka kažkokiose įprastose kasdienėse veiklose aktyvuoti savyje visiems prieinamą gebėjimą stebėti save. Žiūrint į saulėlydį šiek tiek perfokusuoti savo dėmesį ir apimti juo save, žiūrintį į saulėlydį. Sėdint – stebėti sėdintį, einant – stebėti einantį, kalbant – stebėti kalbantį.
Stebėti neanalizuojant, nekritikuojant, nekontroliuojant. Tiesiog būti budriam lyg kokiam pasieniečiui. Gal net, sakyčiau, jokio konkretaus apčiuopiamo stebėtojo tuo metu ir neturėtų būti – lieka tik foninis šiuo metu vykdomos veiklos stebėjimas, pro kurį nepraslysta net ir mažiausia smulkmena, mažiausias virptelėjimas kūne.
Iš savo patirties puikiai žinau, koks kardinalus skirtumas skiria būsenas, kai aš dirbu tiesiogiai ir kai ne visai tiesiogiai, o tiesiog ramiai stebint proto ir rankų veiklas. Pirmuoju atveju tai stresai, žemos kokybės vidiniai monologai, visiškas energetinis ir psichologinis išsitaškymas per maksimaliai trumpą laiką. Antruoju – kelis kartus šoktelėjęs produktyvumas, puiki nuotaika, Budos šypsenėlė lupų kamputyje ir vos vos juntamas nuovargis dienos pabaigoje. Rodos koks protingas žmogus grįžtų į pirmąją būseną, antrosios paragavęs – tačiau užtenka elementaraus kasdienio klausimo iš šalies – „Ką padarei? Ką planuoji daryti?“ ir tu vėl iš stebėtojo pozicijos žnektelėji į pačią apačią, į mums įprastą reikalų ministrą su visais įmanomais stresais ir išsitaškymais.
Galbūt čia ir prasišviečia ta visa filosofija, kad kiekvienas turime tą lengvą susidvejinimą – tylų, ramų ir išmintingą didį AŠ, kurio epicentre maskatuojasi visų įmanomų kančių bei nuodėmių (tokių kaip pavydas, gvieštis į tai, kas ne tavo, troškimas pasilaipioti svetimomis galvomis ir taip toliau) į ožio ragą suriestas mažasis aš. Ir kol dydis AŠ stebėjimo metodu prisižiūri savo mažąjį draugą, tol pastarasis nesukelia didesnių problemų nei sau, nei aplinkiniams. Užtenka jam nusisukti, užtenka prarasti gebėjimą stebėti save jei ne kiekvienoje, tai bent kas ketvirtoje veiklose ir… Na jus puikiai žinot tokių pavyzdžių tiek tarptautinės politikos arenoje, tiek gal kai kurie ir savo darbinėje ar kitoje aplinkoje.
Tad, sulaukus šeštadienio, turime puikią progą tame pasitreniruoti. Šiandien leiskite sau nieko nieko nedaryti. Ničnieko. Tiesiog ramiai stebėkite, kaip rankos pačios, be jūsų pagalbos lengvai įveikia lengvus ir kiek sudėtingesnius darbus – pagamina pietus, suplauna indus, sutvarko kambarius, apkamšo sumigusius mylimuosius. Na o po viso šito dar dvi minutes pastebėkite save, stovintį prie lango ir stebintį žvaigždes… :-)
Ramaus savaitgalio!
