Mielas dienorašti,
artėjant šventėms smarkiai suaktyvėja visi procesai – norisi pasibaigti pažadėtus darbus, mokslo įstaigoje prasideda paskutiniai atsiskaitymai prieš kitų metų pradžioje prasidedančią egzaminų sesiją, kaip tyčia užgriūna kasmetinė asmeninė tech. apžiūra šeimos klinikoje. O kur dar poreikis pasigražinti, apsipirkti, nupirkti vieną kitą dovanėlę. Ir kažkaip prieš porą dienų, riedėdamas troleibusu, supratau, kad esu iki ausų įtrauktas į visus tuos verpetus, kad galvoje sukasi tas visas nerimastingas „mumumu“ ir „bububu“ – o kaip tas? O kaip anas? O jei tas ne, tai tada anas tada taip? Kitaip sakant, jei filosofija mėgsta kalbėti apie kažkokį nušvitimą, tai čia visiškai priešinga tam būsena – gilus šimtaprocentinis užtemimas.
Čia, būtent tą sekundę, išniro ir momentinį išsigelbėjimą atnešęs klausimas – o kas, rūpūs miltai, konkrečiai šią akimirką, trukdo tau būti labai labai ramiu ir labai labai laimingu. Ar kas nors tave, riedantį troleibusu, įpareigoja mąstyti apie darbus, mokslus, tyrimus. Ir, svarbiausias klausimas, ar tas mąstymas neša bent kažkokią apčiuopiamą naudą – ar kažkas pasikeis nuo to bandymo vėl ir vėl perstatyti spalvotus kubelius savo galvoje, ir, svarbiausia, ar tai pasikeis į gerą. Ne. Darbai nesidaro nuo to, kad juos troleibuse apmąstai, išklausytos paskaitos nuo to neatsiskaito, pirkinių sąrašas nesusidaro, jei, žinoma, neišsitraukti telefono su mėgstamu Todoistu ir nepradėti realiai dėliotis to pirkinių ar dovanų sąrašo. Ta prasme tai tiesiog visiškai beprasmis užsiėmimas, siurbiantis bei deginantis tavo vidinius resursus ir verčiantis vakare tave kryžiumi griūti į lovą būnant galutinai išsunktu.
Tarp dviejų iššūkių, tarp dviejų įsipareigojimų, tarp dviejų (tpfu tpfu tpfu) nelaimių visada yra pilna laiko pabūti ramiam ir, svarbiausia, laimingam. Net jei patyrėm nedidelę nesėkmę, net jei kažkas klostosi ne taip kaip norėtųsi ar bent ne taip, kaip pas kitus, mes vis dar turime galimybę išlikti jei ne laimingais, tai bent jau ramiais. Kažkodėl žmonės akimirkas, kai jie gali pabūti ramiais ir laimingais, vadina pameditavimu – tada galima sakyti, kad tarp dviejų fizinio ir psichologinio aktyvumo reikalaujančių taškų visada pilna laiko pameditavimui. Mes turim tam visas galimybes bei pilną teisę. Bet iš kažkokio kvailo įpročio tuo nesinaudojam, iš kažkokio kvailo įpročio kiekvieną tokią galimybę, kiekvieną tokį tarpelį užpildom pasinėrimu į savo vidinius prieššventinius „mumumu“ ir „bububu“, taip paversdami gyvenimą labiau pilku, labiau sekinančiu, labiau nedžiuginančiu. Šiandien – puiki diena pradėti tai keisti :-)
