← Visi įrašai

Apie stebėjimą

Apie sudėtingiausią dalyką gyvenime – išmokti tiesiog stebėti. Ir apie tai, kas nutinka trečiu žvilgsniu.

Apie stebėjimą

Mielas dienorašti,

„Tiesiog stebėk“, perskaičiau mamos atsiųstoje jos skaitomos knygos puslapio nuotraukoje, virš kurio puikavosi skyrelio pavadinimas – „Meditacija“. Šyptelėjau. Esu beveik šimtu procentų įsitikinęs, kad prieš pusantro dešimtmečio man į rankas pakliuvusioje pirmoje meditacijos brošiūrėlėje buvo lygiai tie patys du žodžiai. Nes tie du žodžiai puikuojasi bet kuriame spausdintame ar elektroniniame veikale, turinčiame žodį „Meditacija“ pavadinime. Ir beveik šimtu procentų esu įsitikinęs, jog pervertęs tą brošiūrėlę šuktelėjau „Tiesiog stebėt? Lengvai! Tik palaikykit mano alų…“, ko pasekoje ir prasidėjo tas antrą dešimtmetį įpusėjęs siekis išmokti ko gero sudėtingiausio dalyko gyvenime. Išmokti tiesiog stebėti.

Būna sėdi vakarėjant Kalniečių parke ant mėgiamo suolelio su mėgiamu kavos sklidinu termopuodeliu rankose, galvoje iš ilgamečio įpročio dūzgia prabėgusios darbo dienos ir ją lydėjusių įvykių blyksniai, pakeli akis nuo raibuliuojančio tvenkinio paviršiaus ir įsižiūri į tolį. Ką aš matau, pagalvoji? Aplinkui – Kaunas, jaukus ir žalias Lietuvos miestas. Lietuvos, kurią periodiškai supurto didesni ar mažesni skandalai. Lietuvos, kurioje gal ne viskas taip gerai, kaip kad norėtųsi, bet, ačiū Dievui, yra tie, kurie dėl to kalti. Todėl galima lengvai paburbėti, nors iš tiesų iki galo taip ir nėra aišku, ar tas burbėjimas ką nors pakeis.

Ne, kažkas ne taip. Vėl nuleidi akis į raibuliuojantį vandenį ir po akimirkos kilsteli jas atgal, į tolį. Supranti, kad Kauną ir visą Lietuvą, kurioje ne viskas taip gerai, kaip norėtųsi, prie esamo vaizdo pripiešė tavo paties vaizdiniai ir pamąstymai. Iš tiesų aplink tiesiog vakarėjantis parkas. Ant suolelio kitoje tvenkinio pusėje meiliais besišnekučiuojanti porelė. Tingiai bizenantis auksaspalvis retriveris, išsitempęs pasivaikščioti tokį pat tingų šeimininką. Rastu duonos gabaliuku besimėgaujanti antis ir pavydžiu žvilgsniu ją stebinti varna. Kiek didoku, matyt ant išaugimo nupirktu dviratuku riedanti ir kvatojanti mergaičiukė.

Jau geriau. Žymiai geriau. Bet dar kažkas ne taip. Vėl nuleidi akis ir pakeli trečią kartą.

Aplinkui – ramybė. Gryniausioje savo formoje. Jokio Kauno, jokios Lietuvos. Jokios praeities, ateities, lūkesčių, pareigų, nuoskaudų. Jokių apmąstymų ir analizės. Jokio parko, porelės, retriverio, anties ir mergaičiukės. Pastarieji, žinoma, niekur neišnyko, tačiau dabar jie – tiesiog sudėtiniai tos lėtai liūliuojančios, viską gaubiančios ramybės elementai, tampriai susiję kažkokiais nematomais, bet tvirtai visus juos kartu laikančiais saitais. Išimk bet kurį iš jų ir, rodos, ramybėje atsivers skylė į kažkokį šaltą, tamsų ir nemielą vakuumą. Ne, nieko iš visko, kas aplinkui, išimti nereikia ir net negalima – viskas jau idealiai savo laiku ir taip pat idealiai savo vietoje. Ir viso to epicentre – tu. Jaukiai įsuktas į supančios ramybės glėbį, besimėgaujantis pilnatvės pojūčiu ir kažkur giliai tarsi žinantis, jog būtent šią akimirką esi prisilietęs prie kažko, kas iš tiesų turi realią, o ne išgalvotą prasmę bei vertę.

Kaip gerai, kad po visų įdėtų pastangų bent kelioliką kartų per dieną pavyksta tiesiog stebėti. Kad ir iš trečio karto :-)

Apie energetinius gniužulus
← AnkstesnisApie energetinius gniužulus
Sekantis →Apie valtį ir vandenyną
Apie valtį ir vandenyną