Mielas dienorašti,
vakar, berelaksuodamas sausakimšoje Žalgirio arenos baseino sūkurinėje vonioje, susimąsčiau apie praeitame įraše nagrinėtą hobį – nesibaigiantį vaizdais bei garsais paremtų istorijų apie save patį prasukinėjimą savo pavargusioje galvelėje – o koks iš esmės tikslas savo vaizduotėje vėl ir vėl tarsi filmą peržiūrinėti savo gyvenimą bei didesnius ar mažesnius jo fragmentus, situacijas? Kaip žinia, vienas populiariausių šių laikų užsiėmimų, kuriuo užsiimame faktiškai kiekvienas su nedidelėmis išimtimis, yra kontento, (arba turinio, jei lietuviškai), kūrimas. Audio turinio, video turinio, fotografinio turinio, iliustracinio turinio, rašytinio turinio ir visokio kitokio – kuo, tiesą sakant, aš dabar visas susikaupęs ir užsiimu. Na ir, žinoma, visi, jau be jokių išimčių, tą turinį vienokia ar kitokia forma pasičepsėdami vartojame. Sugretinus šį faktą su tuo, kas įprastai, ypač laisvesnę minutę, vyksta mūsų vaizduotėje, tampa gana akivaizdu, kad žmogaus natūroje užprogramuotas potraukis gyventi gyvenimą taip, kad jame atsirastų kuo daugiau vertingo turinio, vertingo kontento. Kam? Žinoma, kad pasidalinti juo su kitais! Jei žmogus planetoje gyventų vienui vienas, vargu ar jis trečią dieną iš eilės prasukinėtų vaizduotėje tą momentą, kai užsižiūrėjęs į strazdą visu smagumu trinktelėjosi kakta į pušį – tuo nebūtų su kuo pasidalinti, tad ir poreikis išlaikyti įvykį „šviežiu“ bei apkarstyti jį naujomis smulkiomis detalėmis irgi neegzistuotų. Tuo tarpu gyvenant sociume vyksta nesibaigiantis dalinimasis savo gyvenimiškom situacijom bei istorijom, tad natūraliai atsiranda konkurencijos skatinamas poreikis, kad tos situacijos ir istorijos būtų kažkuo -esnės, nei aplinkinių. Mažas automobilis, prastas būstas ar žemas atlygis liūdina ne tuo, kad juo nepatogu važiuoti, jame nėra jauku gyventi, ar būtų neįmanoma labai skaniai papietauti už labai nedidelę pinigų sumą, o tuo, kad tokiu savo gyvenimu ne prieš nieką nepasivaipysi. Iš ten ir neviltis, nerimas bei pyktis – ką daryti, ką keisti gyvenime, kad mano istorija, mano susipirkti daiktai, mano pasakojimai apie juos keltų visiems likusiems neapsakomą susižavėjimą ir kiek nuslėptą juodą pavydą.
Santykiai, užimamos pareigos, padėtis visuomenėje – visa tai irgi liūdina, jei tuo neįmanoma pasiafišuoti, patiekti kaip patrauklaus turinio, jei jie nėra geresni nei pas daugumą. Ir, kas įdomiausia, jie tampa jaukūs, pilnatviški ir malonūs, jei pasiliekame juos sau, jei atsiribojame nuo poreikio demonstruoti juos kitiems ir kurti iš jų didesniam ar mažesniam žmonių ratui prieinamą turinį.
Tai kas vyko su tavimi visą tavo gyvenimą, tai kas vyko su tavimi paskutinius dvidešimt, dešimt, penkis metus, tai kas vyko su tavimi šį mėnesį, šią savaitę, šiandien ir šią valandą yra tavo kontentas, kurį tu vėl ir vėl žiaumoji savo vidiniuose dialoguose spręsdamas, kiek jis vertas būti burnos ar technologijų pagalba viešinamas pažįstamiems ir nepažįstamiems asmenims. Ir jei nevertas, vaizduotėje prasuki tokias alternatyvias jo versijas, kur jis būtų žymiai vertingesnis, jei tik nebūtų atsitikę tai ir tai, ar, priešingai, būtų atsitikę tai ir anai, tuo sukeldamas sau papildomą skausmo ir apmaudo laviną. O tuo tarpu gebėjimas padėti šį įprastą, tačiau beprasmį užsiėmimą į šoną bei pasinėrimas į momentą be kontento, į momentą be poreikio kažką įsiminti, išanalizuoti ir vėliau ištransliuoti kitiems, yra sugrįžimas į kažką tikro, natūralaus, malonaus ir prigimtinio. Į būseną, kai kartu su turiniu ištirpsta ir pagrindinis, vykęs ar nelabai, jo personažas.
Tai va toks va kontentas ramiam sekmadienio vakarui, ramiai sukūrinėje vonioje beburbuliuojant užgimęs. Norėjosi, žinoma, iš IQ kovų pusfinalio kitokio kontento parsivežti, labiau žemiško – ten su prizinėmis vietomis ir aukštai iškeltomis rankomis visokio, bet ką jau dabar – yra kaip yra… :-)
