Mielas dienorašti,
lėtai krentantis ir po kojomis girgždantis sniegas, termose vos girdimai teliuškuojanti kava, visais metų laikais kažkokia neapsakoma mistika dvelkiantis Kleboniškis. Žygiuoju, mintyse dėliodamas artimos ir kiek tolimesnės ateities planus – ką šiandien valgysiu, prie ko rytoj dirbsiu pirmąją dieną po trumpų atostogų, ką reikia susipirkti nedideliam savaitgalio remontui. Stebiuosi, kad per tokį snygį miške apstu žmonių, irgi valandai kitai nusprendusių perbėgti tiltą, skiriantį miesto rutiną nuo miško pasakos. Ir staiga su trenksmu grįžta tai, ko, iš esmės, aš čia ir atėjau. Mintys sustoja, vaizdiniai subyra, o pečiai atsitiesia, tarsi akimirkai į artimiausią pušį atrėmus savo gremėzdišką ąžuolinį gyvenimo kryžių. Vėl nebeliko „rytoj“. Vėl nebeliko „už posūkio“. Vėl nebeliko „kitas“. Liko tik miškas, dangų remiančios pušys ir lėtai besileidžiančios snaigės. Tobulas iki paskutinio spyglio, iki paskutinio kankorėžio ir visiškai nereikalaujantis iš tavęs jokių pastangų, jokio judesio siekiant jį dar labiau patobulinti ar kažkaip papildyti. Gali nors skradžiai žemę va šioje pat vietoje prasmegti – jis to nepastebės, jam tai nieko nepakeis.
Tuštuma, tyla ir ramybė persmelkta visiškos pilnatvės pojūčiu. Pilnatvės, kurią diena iš dienos bandome dar kažkuo užpildyti, dar kažką palikti, dar kažką sukurti. Pavyzdžiui – santykius. Koks normalus žmogus gali mėgautis tuštumos pilnatve nesukūręs joje santykių, ar ne taip? Iš jos pačios. Su ja pačia. O, tiesą sakant, kas nors matė santykius? Lietė? Uostė? Matavo? Gal bent santykių nuotrauką matė? O piešinį? Graviūrą? Ne, fizikiniame pasaulyje tai niekaip neegzistuoja. Bet mes dedam kosmines pastangas kurdami tai, ko nėra, vadovaudamiesi šimtais iš tuščio į kiaurą apie tai bepilstančių knygų. Ir darome tai labai rimtais veidais – juk kuriame santykius! Žmogui turi būti gera, kai jo dėka kitas žmogus tampa laimingesnis, nei buvo. Ir bloga, kai jo dėka kitas žmogus tampa nelaimingesnis, nei buvo. Va ir visi santykiai. Jei to nėra, nėra ir pastarųjų, kad ir kiek protingų knygų beperskaitytum.
Arba kiek labiau apčiuopiamas kūrinys – projektas. Dievulėliau, kiek per profesinius metus iš nieko sukurta ir į išorę paleista tų projektų. Su kokia pompastika. Su kokiu pasididžiavimu. Ir už kokias sąskaitas faktūras! Kur jie? Aštuoniasdešimt procentų adresų šiandien juos surinkus išmeta banalų „page not found“. Likę gi šviečiančiame ekrane vis dar atidaro spalvingą lapą, kuriame kiekvienas galime sužinoti niekam neįdomios įmonės įsikūrimo istoriją, veiklos sritį ir vadovo bei buhalterijos telefonus ir elektroninio pašto adresus. Ar tai tikrai verta to laiko, kuris buvo jam skirtas. Ar tai tikrai bent kažko verta apskritai. Ar tuo verta didžiuotis, kaip kažkokiu pėdsaku išoriniame pasaulyje. Abejoju. Tiesiog prišiukšlinai, prišiukšlinai, prišiukšlinai ir laimingas.
Tas poreikis pastoviai kažką kurti, pastoviai kažką pirkti, pastoviai kažkuo pildyti bekraštę savo paties tuštumą yra vienintelė kliūtis, trukdanti mums pajausti gyvenimo, akimirkos pilnatvę. Jis ir yra tas gremėzdiškas mūsų kryžius, susidedantis iš visų mūsų „dar būtinai turiu tą, ir dar tą ir dar tą. Ir po to dar tą“. Na bet miškas baigėsi, kava išgerta, tad atremiam jį nuo pušies, skausmingai inkštelim užsikeldami ant peties ir giliai atsidusę žygiuojam toliau. Į rytojų. Dar gi story sukurti reikia! :-)
Dedikuoju savo draugams už gražius žodžius mano kūrybai Naujųjų metų balkone :-)
