Mielas dienorašti,
savo aplinkoje turiu visą būrį žmonių, periodiškai pasiskundžiančiu tuo, kad vakare, atgulus į patalus, miegas pas juos keliauja labai ilgai ir labai nenoriai. Tad šiandien norėčiau kaip duoklę pabandyti padėlioti kažkokį praktinį, apčiuopiamos naudos duodantį įrašą. Gal pavyks, gal ir ne, kas ten mane žino… :-)
Gebėjimas užmigti faktiškai momentaliai atkeliavo pirmaisiais ar antraisiais metais po to, kai meditacijos ir kiti dvasingumai okupavo mano dėmesį ir susidomėjimą. Laikai, pamenu, buvo sudėtingi – virtuvėje burzgė tuščias šaldytuvas, įmonės saujom atleidinėjo darbuotojus ir niekas nedegė noru juos priiminėti, pečius slėgė kasdien augančios skolos, tad pagrindinis užsiėmimas buvo per dienų dienas sėdėti be darbo ir be maisto bei kentėti nesibaigiančią juodžiausių minčių ir emocijų smūgių krušą. Rašau ir pats nebetikiu, kad, rodos, dabar toks spalvingas, pilnavertis ir dosnus gyvenimas, gali būti visiškai kitoks – tarsi visa tai tiesiog prisisapnavo ar susiformavo lakioje fantazijoje. Tačiau vaizdai iš kaimyninės šalies įrodo, jog garantijos, kad šviesusis periodas atėjo visiems laikams, nėra jokios – tik šį kartą tai gali tapti ne atsitiktinės pasaulinės finansinės krizės, o dviejų ligotų idiotų, svajojančių pragaru paversti visos planetos gyventojų gyvenimus, pastangų ir svajonių dėka.
Kaip ten bebūtų, pastebėjau, kad nuo pat ryto imdavau dirsčioti į laikrodį ir laukti vakaro. Nes vakarais ėmė formuotis tas gana apčiuopiamas ir tuomet labai naudingas stebuklas, kai išjungus šviesą, atsigulus ir užsimerkus viskas staiga imdavo ir išnykdavo. Išnykdavo kambarys su visais baldais, namas, kiemas, miestas ir pasaulis. Išnykdavo skolintojai ir skolininkai. Išnykdavo klystkelių kupina praeitis ir baimę keliantis rytojus. Išnykdavo lova, ant kurios guliu, pagalvė, ant kurios esu padėjęs galvą, o su jais išnykdavau ir aš pats – su savo baimėm, įsipareigojimais, savigrauža, istorija, vardu ir kitais atributais. Būtent nuo kambario išnykimo tą procesą ir ėmiau pastebėti – ankščiau net užsimerkęs aš puikiai žinojau – kambarys yra čia ir aš esu jame. Štai ten stovi spinta, jaučiu ją ir užmerktomis akimis, anam kampe televizorius, lovagalyje langas, šalia jo darbo stalas ir taip toliau. Tačiau gal tos spintos ten ir nebėra? Gal ją antstoliai už skolas patyliukais tamsoje ką tik išnešė? Tu juk jos nematai, negirdi, nejauti. Tu tiesiog žinai kad ji ten yra ar bent buvo prieš užsimerkiant ir dabar aklai laikaisi tam tikro vaizdiniais paremto modelio savo galvoje. Vaizdiniais paremto modelio, kuriame, faktiškai ir randiesi. Paleidi tą modelį ir viskas, atsiduri ten, kur iš tiesu ir esi, kai esi tamsoje ir tyloje – bekraštėje ramybe persmelktoje tuštumoje. Tuštumoje, kuri akimirksniu tave užliūliuoja ir užmigdo, neleisdama pasimėgauti ja ilgesnį laiką.
Tikiu, kad užmigti yra neapsakomai sunku, kai atsigulus ir užsimerkus mes nenustojame mintyse laikyti spintos, kambario, miesto, šalies, planetos ir visos visatos vaizdinio. Juolab, kad jis nefiksuotas, o skriejantis iš karčios praeities į baugią tariamą ateitį. Jus įsivaizduojat, kokio dydžio konstrukciją tuo metu bando išlaikyti jūsų galvelė? Kiek smegenų resursų reikalauja tokio sudėtingumo, margumo ir detalumo vaizdinys? Apie kokį momentinį miegą jus svajojate, jei jūsų vidinis procesoriukas apkrautas visu šimtu procentu ir net šnypščia įkaitęs iki raudonumo?
Tad, nepaisant to, kiek čia visko sudėtingo aukščiau prirašyta, receptas yra trumpas ir paprastas. Atsigulėt, užsimerkėt ir viskas, kas tuo metu turi likti, tai tik pats gulėjimas. Spinta? Paleidžiam. Rytojus? Paleidžiam. Bandymas užmigti? Paleidžiam. Pats gulėtojas? Paleidžiam net ir jį bei palinkim gero kelio. Apčiuopiame tik tai, kas tuo metu yra realu – gulėjimo procesą bei juo mėgaujamės. Na, o po minutės kitos saldžiai saldžiai užmiegam. Tas pats mechanizmas tinka ir nubudus paryčiais, besiverčiant ant kito šono – matome kaip viduje prabudo balvonėlis su savo „Ojojoj, reikia šokti iš lovos, naujienas skaityti, bėgti, važiuoti, bendrauti, versti pasaulio!“, praspiriame jį iš savo vidinės erdvės ir pasineriam į pasimėgavimą gulėjimu, kuris netrukus vėl saldžiai mus atjungia.
Saldžių sapnų ir prasmingo savaitgalio :-)
