Mielas dienorašti,
vakar, žygiuodamas kilometrus Kauno paupiais, užsiiminėjau savo mėgstama veikla – tyrinėjau vidinį mygtuką, leidžianti perjunginėti save tarp meditacinės būsenos, iššaukiančios lengvą šypsnį veide, ir tos, įprastos, kupinos pykčio, streso, įtampos, troškimų ir kitų nuostabių kasdienybės palydovų. Junginėjau jį pirmyn atgal su naivia metų metus nešiojama viltimi, kad perpratęs jo veikimo mechanizmą sugebėsiu jį panaudoti tada, kai jo iš tiesų prireikia – kai tave supa ne ošiantys Švenčionių gatvės medžiai su Nemuno vingiu, o telefonas, su iš paties pragaro skambinančiu klientu. Ir štai ką pastebėjau – išjungus meditacinę būseną tavo dėmesys strimgalviais lekia pirmyn ir įsisiurbią į kažkokį stresą tau keliantį žmogų ar situaciją, įpindamas judu į gana nejaukų ir tamprų glėbį. Įjungus gi ramybę atgal, dėmesys, kaip ta statybinė ruletė, šauna atgal ir susisuka kažkur pačiame tavo centre. Vaizdžiai kalbant, nemeditacija yra momentas, kai tu ir kitas, tu ir kiti, tu ir situacija atsiduriate vienoje valtyje. Esi valtyje su brangiausiąja – ir tu iki ausų pasinėręs į jus abu liečiančius rūpesčius. Esi valtyje su darbo kolektyvu – stresą ir rūpesčius kelia kiti klausimai. Esi valtyje su klientu iš pragaro – dar kiti, su miestečiais – globalesni, su tautiečiais – globalūs. Vidury kelio liftą susistabdęs ir į jį įlipęs nepažįstamasis, troleibuse garsiau nei derėtų besikalbanti mergaičių porelė – visa tai erzina, nes tuo momentu tiek liftas, tiek troleibusas yra tavo valtis ir tau tenka ja dalintis su kitais.
Tačiau užtenka žengti žingsnį į šoną ir įvyksta stebuklas. Tu nepaskęsti valtį supančiame vandenyne. Tu pats tampi valtį supančiu vandenynu. Gebančiu ramiai ir didingai tyvuliuojant, be analizės, kritikos ir emocijos stebėti likusius valtyje. Kažkur iš šono, iš viršaus, iš toli, iš pačios išminties ir ramybės. Koks gražus ir įdomus tampa prasilenkiantis praeivis, jokio streso nebesukelia iš nugaros pro pat petį praskriejęs paspirtukas, medžiai ir Nemunas tarsi aidu atliepia tavo paties ramybę. Tu nebesi su visu tuo vienoje ankštoje erdvėje, tau nebebūtina pulti viso to taisyti, keisti ar bandyti išvengti. Ir vienintelis tave neraminantis klausimas – kodėl tu ant tiek kvailas, kad karts nuo karto sugebi gyventi kardinaliai priešingai aukščiau aprašytam.
Stresas? Liūdesys? Susierzinimas? Tiesiog atsakyk sau – su kuo tu psichologiškai, savo dėmesiu šiuo metu esi vienoje valtyje. Atsakyk, ir ženk šalin. Tai, ko gero, ir yra tas mygtukas į ramybę.
Va. Sakiau kad rašinėliams pilną galvą minčių parsinešiau.
p.s. Andriau, sorry kad vakar nesileidau įtraukiamas į diskusiją žinutėmis – pats matai į kokius fainus potyrius buvau paniręs, o tu „kompiuteriukas, kompiuteriukas“ :-D
