Mielas dienorašti,
„Veidrodėli, veidrodėli, kas pasaulyje gražiausia ir mieliausia, ir gudriausia?“, nepailsdama ant sienos kabančio veidrodžio klausinėjo viena egocentriška karalienė Brolių Grimų pasakoje, kurią, tiesą sakant, po poros dešimtmečių pasivogė garsus veikėjas iš vienos tokios šalies, katroje jau ne pirmą šimtmetį priimta viską nuo visų pasivogti. Ir nors aukščiau minėtos karalienės personažas turėtų būti mums tiek atgrasus, tiek ir komiškas (o vaikystėje jis tokiu mums ir buvo), daugelis mūsų – vieni slapčiau, kiti atviriau – viduje esame ne kas kitas, o būtent tos karalienės. Juk didžiąją dienos dalį mūsų dėmesys iš tiesų nukreiptas ne į išorinį pasaulį, nors būtent taip mums ir atrodo, o į vaizduotėje prieš pat nosį laikomą veidrodėlį, kuriame atidžiai apžiūrinėjame savo atvaizdą ir nepaliaudami savęs klausiame vieno ir to paties klausimo – „Na, ar aš jau pakankamai fainas?”. Ir kalbėdamas apie atvaizdą aš turiu omeny ne vien mūsų išvaizdą. Atvaizdą mūsų vidiniame veidrodėlyje formuoja ir mūsų socialinis, materialinis, šeimyninis bei kiti statusai, mus supantys daiktai, žmonės ir visa kita. „Jo, tu pakankamai fainas, – atsako mums mūsų veidrodėlis, – bet aplinkiniai dar per mažai apie tai žino“. Ir čia mums į pagalbą atskubą feisbukai ir instagramai – pažiūrėkit, koks aš fainas! Aš užsilipau į labai labai aukštą kalną! Aš užsisakiau labai labai didelę picą! Aš nusipirkau brangią brangią mašiną! Aš nusifotkinau su labai labai garsiu žmogumi! Ir po pliūpsnio tai iliustruojančių nuotraukų mūsų vidinis veidrodėlis pagaliau leidžia mums atsikvėpti patvirtindamas, kad dabar jau tikrai patys sau esame patys patys fainiausi. Deja atsikvėpimas trunka pakankamai neilgai, ir jau po savaitės, dienos ar valandos mes ieškome naujų būdų, kaip pirmiausia sau, o tada ir pasauliui įrodyti, kad mes esame patys patys fainiausi. Nors iš tiesų to įrodymas pasauliui mums reikalingas tik tam, kad dar stipriau užsitvirtinti tą įrodymą pačiam sau.
Tikiu, bet besikaitant aukščiau esančias eilutes vaizduotėje prastraksėjo tuntas garsių ir nelabai žmonių, tinkamiausias ir labiausiai gyvenimo veiklą įprasminantis paminklas kuriems būtų būtent tokioje povyzoje – su išdidžiai iškeltu į save atsuktu veidrodėliu rankoje. Tačiau čia svarbiausia ne aplinkiniams paminklus vaizduotėje statyti, o atsakyti pačiam sau – o kiek man pačiam mano paties veidrodėlis trukdo eiti per gyvenimą oriai ir lengvai? Kiek laiko, jėgų ir resursų aš sudeginu vien tam, kad nenustoti būti pačiam sau fainu? Juk net ir esant patalpoje, kurioje mums nepatinka ar su žmogumi, kuris mūsų netenkina, didžiąją diskomforto dalį mums vėlgi sukelia mūsų paties veidrodėlis, sakantis kad šiuo metu esate nepakankamai fainas ir to kaltė tarsi krenta ant jus tą akimirką supančių sienų ar žmonių pečių.
Tad gebėjimas bent valandai nuleisti tą veidrodėlį, išversti savo dėmesį į išorę bei nustoti spoksoti į prieš nosį esantį savo paties atspindį bei juo gėrėtis ir grožėtis yra, sakyčiau, mažytė bet labai reikalinga gyvenimo dovana. Jau vien tuo, kad tą akimirką apimantis lengvumas yra nepalyginamai lengvesnis už lengvumą, kuris mus apima kai eilinį kartą sau įrodome, kad esame labai labai fainas.
Faino savaitgalio! Na ir fainų atspindžių jūsų veidrodėliuose, jei dėl įvairių priežasčių nuleisti jų nei norite, nei galite.
p.s. rašinėlis galvoje gimė vakar, beburbuliuojant Žalgirio baseino sūkurinėje vonioje, iš vidinio skausmo, kad aš va toks va visas fainas, gal net fainiausias, o selfio pasidaryti ir į feisbukus papostinti negaliu – labai jau nefainai atrodytų jei imčiau ten selfius darytis… :-)
