Mielas dienorašti,
žmogus, bent jau teoriškai, turi galimybę naudotis bei mėgautis dviem būties būsenomis. Dieviškąja, kai jis tiesiog yra. Ir tarniškąja, kai apart jo šalia yra ir kažkas kito. Dieviškoji būsena prieinama kiek sunkiau, tik tam tikromis aplinkybėmis ar tam tikromis pastangomis, o štai tarniškoji – paprasta ir kasdienė. Mes turime pasakišką potraukį tarnauti, ar, dažniau, vergauti viskam, kas tik pasirodo mūsų horizonte. Apie vergovę alkoholiui, nikotinui, kelionėms, vis naujiems santykiams ir kitiems dopamino šaltiniams čia nesiplėsiu, nes nieko naujo ir nepasakyčiau. Bet net ir elementarus „Nu n…, koks šiandienos oras! :(“, ištartas vos praskleidus užuolaidas, jau padaro mus priklausomais nuo oro – jis pradeda įtakoti tai, kaip mes jaučiamės. „Vėl ta s… Marytė kreivai koridoriuje praeidama pažiūrėjo!”, – ir tu jau Marytės vergė. „Reikia suspėt iki penktadienio,“ – ir tu jau laiko vergas, „o ant stalo dar tiek ataskaitų laukia…“ – ir tu jau darbo vergas. „Kokia žavi nepažįstamoji man gatvėje nusišypsojo…“, – ir tu jau nepažįstamosios vergas. Ir čia net automatiškai įsijungia procesai, kur tu pradedi sukti galvą, o kaip čia reiktų taip tiksliai nusišypsoti atgal, kad nepažįstamoji suprastų, jog tu esi mažas, skystas ir ji gali daryti su tavim ką nori. Nors ir į vyrus imti.
Taip gerai einasi, kad matau, jog nesunkiai prirašyčiau dar 17 A4 formato lapų su tokiais ir panašiais pavyzdžiais. Ir tame nėra nei kažko naujo, nei kažko šokiruojančio. Aš ir pats, užsimiršęs, dažnai vergauju kažkokiems apgirtusiems devynias klases tebaigusiems komentatoriams, kai skaitau jų komentarus apie darbus, prie kurių prisidėjau ir kažkodėl leidžiu tam įtakoti mano nuotaiką. Vergauju prastėjančiai finansinei situacijai tiek globaliai, tiek ir kiek lokaliau. Vergauju laikui, kurio kartais pritrūksta (bet, kaip suprantant, ne šį rytmetį :-) ). Vergauju, kol pats to nepastebiu ir pats savęs, „Romeo, wtf?!“ bešaukdamas už karšieniaus iš tos būsenos neištraukiu. Džiaugiuosi, kad meditacijos bei savistabos dešimtmečiai užaugino raumenis, sugebančius save patį iš viso to ištraukti.
Galbūt tiesiog būna aplinkui atveju, kai tos vergovės jau kiek per daug. Kai stovi prie žmogaus, ir pats nesupranti, kodėl norisi nuo jo bėgti. Žinot, gali būt turtingas žmogus, o gali būt turtingas ir, tuo pačiu – pinigų vergas. Gali būti garsus, o gali, tuo pačiu, garsus ir – statuso vergas. Gali būti sveikas, o gali… Kai žiūriu į jį ir matai, kaip jame viskas suspausta, kaip jam sunku vidumi kvėpuot, vidumi judėt. Kai kažkur viduje žinai – „Dieve, gal aš neturiu TIEK pinigų, garsumo ir sveikatos, bet aš bent jau turiu Laisvę!“. „Ir jei praleisiu su tavim dar bent penkias minutes, man atrodo, tos Laisvės man liks tik mažiau…”
Gražios, prasmingos, darbingos bei turiningos dienos. Ir nevergaukit. Bent jau tam, kam vergauti – nebūtina :-)
