Mielas dienorašti,
dažniausia šių įrašų tema – painūs, sudėtingi ir, kartais, kiek absurdiški keliai į tai, kas iš esmės yra lengva ir paprasta, tačiau, dėl mūsų įpročio gyventi sudėtingai, paskendus abejonėse ir apmąstymuose, neretai yra sunkiai prieinama. Į faktą, kai nustoja suktis nesibaigiantis minčių verpetas, kai nutyla paskutinis žodis galvoje, kai išsisklaido paskutinis vaizdinys, mes prisiliečiame prie kažko neapčiuopiamo, mes pasineriame į kažką artimo ir savo, tarsi susiliedami su savo pačių esybe, neturinčia nei pradžios, nei pabaigos; nei aukščio, nei pločio; nei formos, nei spalvos.
Jei pabandyti skubiai apibūdinti šią būseną, pirmas į galvą šaunantis žodis yra „ramybė“. Tačiau kaip skaisti balta spalva yra sudaryta iš viso spalvų spektro, taip ir ši ramybė, ją panagrinėjus, yra supinta iš visų gražiausių žmogiškų jausmų. Ji pilna degančiai raudonos meilės. Ji pilna įkvepiančiai žalios laisvės. Ji pilna dangaus žydrumo taikos. Ji pilna aukso geltonumo pilnatvės. Galbūt tame yra nuostabios logikos – kai žmogui staiga ima trukti meilės, laisvės, taikos ar pilnatvės, jo skaisčiai balta ramybė nustoja būti tokia skaisti ir švari – trūkstamas ingredientas suteikia jai drumstą spalvą ir žmogus leidžiasi į sunkią ir, dažnai, skausmingą to ingrediento paiešką.
Mes turime neapsakomai nuostabų įprotį – turėdami visą aukščiau aprašytą turtą savo širdyse, savo su kaupu užpildytose vidinėse kertelėse, mes numojame į visą tai ranka, uždengiame storu dulkių bei voratinklių sluoksniu ir einame ieškoti to į išorę. Karštligiškai mojuojame rankomis, reikalaudami to iš mus supančių žmonių, vietų ir aplinkybių. Kad ir taikos (šiuo atveju lokalios, ne pasaulinės) atveju – mes puikiai suprantame, kad tam, jog mūsų laiptinėje įsivyrautų taika, reikia duoti į dūdą Antanui iš septinto, paprotinti Vandą iš devinto ir priversti išsikeldinti Petraičius iš vienuolikto. Taip mes matome ir, dažnai, vykdome taikos paiešką išorėje. Tačiau. Jei nusisukame nuo išorės ir taiką, pirmiausia, randame savyje pačiuose, savo pačių širdyse, akimirksniu Antanas, Vanda ir Petraičiai mums apskritai nustoja rūpėti – mes radome tai, ko ieškojome ir be jų. Na o jei tą pačią taiką savyje randa ir visi likę laiptinės gyventojai – laiptinė apskritai tampa išminties ir ramybės kupina budizmo šventykla, į kurią tos išminties ir ramybės pasisemti ima plūsti įvairiausi piligrimai iš visų pasaulio kampų… :-)
Panašiai ir su kitais mūsų taip trokštamais pojūčiais. Tarkim – laisvė. Reikalaujame įvairiausių laisvių iš valdžios ir artimųjų. Laisvių elgtis kaip norim, įsigyti, ką norim, ir galimybės savęs nei finansiškai, nei fiziškai neribojant pildyti visus be išimties savo troškimus, įskaitant ir pačius tamsiausius. Tačiau viduje mes turim visiškai kitą laisvę – pirmiausia laisvę nuo savo pačių troškimų. Laisvę nuo savo norų ir nenorų, padedančią mums mėgautis bet kuria šią akimirką vykdoma ir gyvenimo iš mūsų reikalaujama veikla. Na ir, žinoma, laisvę nuo išorinio pasaulio gebėjimo reguliuoti mūsų pačių vidinę laisvę.
Toliau nebesiplėsiu, nes čia dar kelis A4 formato lapus gautųsi tokiu stiliumi iš kairės į dešinę bepilstant prirašyti. Sustokim ties pagrindine įrašo mintimi – pajutus, jog gyvenime pritrūko taikos, laisvės, ramybės, pilnatvės ar meilės, neskubėkite ieškoti ar reikalauti jos aplinkui. Tiesiog žvilgtelėkite sau į širdį. Tai, ko ieškote – jau ten. Ir to ten – su kaupu.
Didžiausi sveikinimai prabėgusios Meilės ir atbėgusios Laisvės dienų proga!
