Mielas dienorašti,
besibaigiant praeitai savaitei pasidalinau su tavimi mintimi, kad arba tu pats švieti į išorę, arba išorė pradeda šviesti į tave, bet šviečia taip specifiškai, jog su ta šviesa tave pasiekia gana apčiuopiamas skausmo ir liūdesio kiekis, ko pasekoje tavo pilnatvės pojūtis tik traukiasi ir mažėja, o įkandin jam traukiesi bei mažėji ir tu pats.
Ta mintis taip patiko, jog apsiaviau savo sunešioti bebaigiamus zamberlanus ir išėjau į miestą tų prastų šviesų paieškoti irgis panagrinėti. Ir, žinok, neradau… Neradau jau ant pirmos sankryžos, kai tiesiai prieš nosį užsižiebė šviesoforo signalas su stovinčiu pasitempusiu raudonu žmogeliuku. Na taip, jis, žinoma, švietė, bet ar tos led lempučių energijos tikrai užteko praskrosti mano vidinio pasaulio pasienio ruožą ir sukelti pirmajame nedidelį kartėlį, lydimą tiek pat nedidelio vidinio monologo tema „och tu rupūže“? Neužteko. O tai kaip tada?
Ir tada man ėmė aiškėti. Čia, didžiąja dalimi, ne šviesoforai, žmonės, daiktai ar situacijos tą drumstą šviesą mums skleidžia ir nuotaiką gadina. Taip, šviesa grįžta, bet jos šaltiniu nėra mano išvardinta išorinių elementų gausa. Jos šaltiniu, pasirodo, esu aš pats. Aš nukreipiu savo dėmesį, tarsi žibintą, į prieš nosį užsidegusią raudonąjį šviesoforo signalą, raudonasis šviesoforo signalas jį atspindi ir jis grįžta man atgal sukeldamas tą minėtą „och tu rupūže“. Ir, didelei mano nuostabai, taip vyksta faktiškai su viskuo. Apsivogęs politikas, pralaimėjusi mėgstama komanda, į širdies šauksmą niekaip neatsiliepianti simpatija, bjauri kaimynė, kovingai nusiteikęs bendradarbis, nepakankamai blizgus automobilis, nepakankamai storas eurų pluoštas kišenėje – visa tai ima liūdinti tik tada, kai tu pats nukreipi į tai savo dėmesį, savo paties šviesą. Be tavo įsikišimo visa tai negeba sukelti tau diskomforto kaip ir mėnulis negeba pats savaime, neatspindėdamas saulės, nušviesti tako per mišką.
Ir to suvokimas, to matymas, atneša kažkokio neapsakomo lengvumo, džiaugsmo ir savotiškos kontrolės pojūčius. Tarsi visą gyvenimą eini ilgu tamsiu tuneliu, kurio priekyje matomas išėjimas, ryški šviesą, žalio lauko fragmentas ir čiulbančių paukščių garsai, tačiau tu vis pritupi ties kiekviena įduba jo sienose, nušvieti nešamu galingu žibintu joje gulinčią sudžiuvusią žiurkę, šviežią išmatų krūvelę ar mieganti šikšnosparnį ir be perstojo kartoji tą savo pasišlykštėjimo kupiną „och tu rupūže…“. Tiesiog. Išjunk. Žibintą.
Beje. Mano kaimynė labai graži, simpatijos atsiliepia, o ant raudonos sustoti nematau jokios problemos – stovint žymiai patogiau susimosuoti su pravažiuojančiu žaliai baltu autobusiuku ir jame besišypsančiais kolegomis :-) Prasmingo penktadienio!
