Mielas dienorašti,
„Tu nesi balsas tavo galvoje!“, rašė pirmosios į rankas paimtos meditacinės pakraipos knygelės. „Aš nesu balsas mano galvoje!”, išdidžiai pakartodavo balsas mano galvoje, jausdamas, kaip ši frazė tartum kilstelėja jį į naujas, mistines aukštumas. Tačiau ilgainiui, nesulaukus jokios apčiuopiamos šių žodžių naudos ir laimės kiekiui gyvenime nepadidėjus ne per sprindį, pastarieji užsimiršo ir ilgiems metams nusiklojo laiko dulkėmis.
Mes turime nuo mažų laikų susiformavusį įsitikinimą, kad jei aplink mus kažkas vyksta, tai būtinai turi būti ir tas, kas tą veiksmą sąmoningai atlieka. Jei yra žiūrėjimas, tai be jokios abejonės už akių stovi ir tas, kuris žiūri. Jei yra darbų darymas, tai, žinoma, yra ir kas juos daro. Jei oras dėl temperatūrų skirtumo juda iš kairės į dešinę, tai čia, žinoma, toks vėjas pučia. Nori pučia, nori nepučia – čia jau kaip jam šaus į galvą. Jei iš dangaus krenta vandens lašai, tai čia toks lietus lyja. Nori lyja, nori nelyja, o jei lyja, tai tik tyčia – kai tik mes nusiplauname automobilį ar susiruošiame į ilgai lauktą kelionę. Jei vyksta širdies plakimas, tai čia jokiais būdais ne savaiminis procesas, čia viskas todėl, kad šiandien ji ėmė ir nusprendė dar nenustoti plakti.
Nurimus protui mes persikeliame į kiek keistoką, tačiau be galo malonią ir neįpareigojančią būseną. Dėmesiu mes galime apčiuopti žiūrėjimo pojūtį. Bet negalime apčiuopti žiūrėtojo. Galime apčiuopti darymo pojūtį. Bet negalime apčiuopti darančiojo. Tampame tiesiog bekrašte ramybe, pojūčiais apčiuopiančia natūralius savaiminius procesus. „Čia aš žiūriu!“, tylą staiga nutraukia skardus vidinis balselis. Ir įvyksta baisiausia – mes juo nuoširdžiai patikime. Akimirksniu susiliejame su juo ir iš bekraštės ramybės susitraukiame net ne iki žmogaus – susitraukiame tiesiog iki balso. Čia kaip susitraukti iki ausies, piršto ir kitos mus sudarančios smulkmenos. Tokio staigaus sumažėjimo dėka imame jausti tą kasdienišku tapusį ankštumą bei diskomfortą ir pradedame nuolankiai sekti tuo, ką jis mums sako. „Čia aš žiūriu! Ir esu labai labai nelaimingas, nes neturiu va tokios va raudonos mazdos…”
„Tu nesi balsas tavo galvoje!“, rašė pirmosios į rankas paimtos meditacinės pakraipos knygelės. Ir prabėgus penkiolikai metų aš, regis, pradedu suprasti, ką jos turėjo omeny.
Laimingo savaitgalio! :-)
