Mielas dienorašti,
ant dienų teko stebėti vieną youtube monologą, kuriame mergina be jokio gailesčio suspaudė visą rytų filosofiją į vieną vienintelį sakinį. Gyvent, sako ji, galima dviem režimais. Arba tu laikai dėmesį tame, kas tu esi, arba tu laikai dėmesį tame, ką tu darai. Trečio varianto, kaip ji teigia, nėra. Pirmasis grąžina tave į pirminę, absoliuto būseną (nemaišyti su būsena, į kuria grąžina to paties pavadinimo svaigusis gėrimas). Antrasis suskaldo tave bei tave supantį pasaulį, erdvę, laiką į milijardus fragmentų, ko pasekoje pradedi gyventi nelengvą, mums visiems įprasta gyvenimėlį – „aš, kaip mažytis fragmentas, turėčiau pasiekti tą kitą mažytį fragmentą, žmogaus, įvykio ar kitu pavidalu, tačiau tam man trukdo tas trečias fragmentas, kuriam patraukti reikalingas ketvirtas fragmentas. Ir jei tame penktame laiko fragmente aš būčiau pasielgęs kitaip, nei kad pasielgiau, dabar turėčiau šeštą fragmentą, kuris man labai visame šiame jovale pagelbėtų“ – toks amžinas, jėgas bei sveikatą alinantis didelio ir beprasmio puzzle lipdymas.
O tai kaip laikyti dėmesį tame, kas aš esu?, – paklausi tu. Čia, tipo, laikyti galvoje mintis, kad aš esu tas ir tas, nugyvenau jau tiek ir tiek, turiu jau tą ir tą, noriu to ir to, privalau aną ir va tą va? Ne. Viskas, ką pavardinai, yra ne tai, kas tu esi, o tai, ką tu darai – turi, nori, trokšti, privalai, sulaukei. Tai, kas tu esi lieka tada, kai aukščiau aprašyti veiksmai ir apibūdinimai atpuola, kai pasaulis iš milijardo fragmentų, įskaitant tave patį, akimirksniu susilipdo į kažką vientiso, tobulo, begalinio, nešančio pilnatvės bei palaimos pojūčius ir perkeliančio tave į tam tikrą rojų esant ten, kur esi ir darant tai, ką darai, nors fiziniu pojūčių lygmeniu telieka didinga tuštuma, žvelgianti į tokią pat didingą tuštumą. Ne veltui vienas iš šimtų žodžių, apibūdinančių šią būties būseną ir yra aukščiau minėtas absoliutas.
Ir, rodos, koks durnius, imtų ir savo noru sugrįžtų atgal į pirminę beprotybę. Tačiau jau po akimirkos kitos kažkas viduje ima nerimastingai kuždėti – „Ką tu darai? Tau turėtų būti neapsakomai gėda! Juk dabar pats tas momentas pagalvoti apie tai, kas tavęs laukia po metų, trijų ar penkiolikos. Apie kitos savaitės darbus. Apie praeities santykius. Apie tai, koks neteisingas pasaulis. Ir apie vakarienę. Aplinkui tiek fragmentų, kuriuos tu tiesiog privalai perkelti, perstumti ar perdaryti. Tiek fragmentų, reikalaujančių tavo laiko ir dėmesio! O tu čia pist, ir į rojų vidury Savanorių prospekto! Pažiūrėk į praeivius, juk niekas kitas taip nedaro!“. Ir grįžti. Ir skaldai pasaulį tam, kad kažką ten klijuoti iš jo šukių nerimo kupinu veidu. Bet jau šiek tiek ramiau. Nes jau žinai, kaip nuo viso to atsikvėpti. Ir trečio varianto nėra.
Prasmingos dienos ir visokeriopos sėkmės siekiant aukštumų tame, ką darote. Nes tame, kas esate, jus jau ir taip pati aukštuma :-)
