Mielas dienorašti,
– O tai kaip tada gyventi? Ką tada daryti? – nioliką metų atgal viename gyvenimo prasmės beieškančiųjų forume vienas besijaučiantis mokiniu paklausė vieno besijaučiančio mokytoju. – Paprastai. Daryk tai, kas darosi, ir taip gerai, kaip tik gali tai padaryti! – atsakė pastarasis.
Šis trumpas dviejų žmonių dialogas man, stebėjusiam jį iš šono, taip patiko, kad nejučiomis tapo gyvenimo moto. Turi keturias užduotis, griebi tą, kuri duotuoju momentu turi daugiausia logikos ar traukos, ir padarai ją maksimaliai gerai.
– Šaunuolis, – dažnai girdžiu iš šono, – labai gerai padarei! Nustembu. O tai ką, aš turėjau kažkokį kitokį pasirinkimą? Ir net ne dėl to, kad labai norėčiau kažko pasiekti, kažką gauti ar kažkam įsiteigti išoriniame pasaulyje. Dėl to, kad gerai atliktas darbas nepalieka širdyje apmaudo taip, kaip kad jį palieka pusėtinai ir atmestinai padarytasis. O apmaudo nebuvimas tą artimesnį, vidinį pasaulį, verčia šviesesniu, jaukesniu ir malonesniu būti.
Kaip supratau bežygiuodamas į kolegiją – kiemsargiai tokio moto neturi :-)
