Mielas dienorašti,
vakar Andrius pasidomėjo, kokio velnio aš po miškus su išbėgusiu termosu tokiu oru ir tokiu metų laiku vaikštinėju, juk sporto klube būtų ir šviesiau, ir šilčiau, ir visaip ten patogiau bei civilizuočiau. Šyptelėjau, nes kaip tik ir su Živile užvakar plepėdami tą temą palietėm – bėgimo takelis yra puikus partneris norint sudeginti saujelę kalorijų nepaliekant patalpos sienų, prasijudint prieš darbus ar kiek naudingesniu būdu peržiūrėti dar vieną mėgstamo serialo seriją. Tačiau jis ganėtinai prastas pagalbininkas norint prisiliesti prie maksimalios proto ramybės – pastarajai visgi labiau tinka natūralūs produktai – tikras ėjimas per tikrą erdvę – miestą, paupį, mišką. Nes susilieti su miestu, paupiu ar mišku yra kiek maloniau, nei susilieti su tave supančiais raumeningais vyrukais sporto salės atveju ar kambario baldais, jei bėgimo takelis burzgia namuose.
Ką reiškia susilieti? Na, paėjus pusvalanduką ar ilgiau, kai protas jau ganėtinai nurimsta, kai galvoje kiek prityla paskutiniai diskusijų su savimi pačiu atgarsiai, smegenys persijungia į tam tikrą stebėjimo kameros režimą. Stebi taku žingsniuojančias kojas, stebi į ėjimo ritmą mosikuojančias rankas, stebi vaizdais besigėrintį žvilgsnį, stebi tą patį po kojomis slenkantį taką, jį supančią augmeniją, virš jos kabantį pilką dangų. Stebi garsus – suklykusį paukštį ar kažkur kairėje sutraškėjusią šaką. Stebi visa tai supančią didingą tylą ir tuštumą. Stebi ir stebisi – čia ant kiek reikia bepročiu, jog įsivaizduoti, kad visoje šitoje idilijoje dar esu kažkoks „aš“ – kuris kažką gali, kuris kažko negali, kuris kažko trokšta, siekia, ilgisi, lygina, pavydi. Kuriam pastoviai kažko trūksta. Kuris kažkiek nugyveno, kuriam kažkiek liko ir kuris po to kaip ta šakelė kairėje – trakšt.
Tai – laisvės akimirka. Laisvės nuo pikčiausio savo priešo – nuo savo paties ego. Ir laisvė nuo ego trumpam atlaisvina dėmesį nuo visų nuoskaudų, problemų, planų ir rūpesčių. Atlaisvina nuo viso pasaulio, nes visas mūsų pasaulis iš esmės tėra mūsų nuoskaudos, problemos, planai ir rūpesčiai. Lieka tik esatis, tik šis momentas su savo taku žingsniuojančiomis kojomis ir pro šalį slenkančiomis pušimis, su ramiu, mechaniniu tarsi saugos kameros, stebėjimu. O kas tą akimirką esi tu? Iš vienos pusės niekas – tu ištirpai tame, kas tave supa. Iš kitos pusės – viskas, iš mažo, pažeidžiamo, nelaimingo ego tu tampi tuo, su kuo susiliejai – visaapimančia tyla bei tuštuma.
Tad ne, sporto salėje tai sunkiai pasiekiamas pusvalandžio trukmės malonumas. Gražių artėjančių! Visokeriopos sėkmės jūsų ego jo tikslų siekiuose ir ramių, dvasingų bei išmintingų akimirkų kai jis trumpam palieka jus ramybėje :-)
