Mielas dienorašti,
kai saulėtos dienos pavakarę pritupi ant mėgstamo Kalniečių parko suolelio su mėgstamu termopuodeliu rankose, katrame teliūškuoja mėgstamas skystasis desertas – filtruota kava su dviem šaukšteliais saldinto kondensuoto pieno, bei įbedi žvilgsnį į prieš akis lengvame vėjyje linguojančią pienę, kūną ir vėl užlieja visi mėgstamiausi jausmai. Ramybė, meilė, saugumas ir pilnatvė. Jausmai, kurių visą dieną ieškojai nesibaigiančiuose projektuose, svetimomis rankomis iškeltuose tiksluose, kartelėse ir lozunguose, prioritetuose, kuriuose prasmę matai tik žvelgdamas į juos paklaikusiomis svetimomis akimis, lengvą melancholiją keliančiame algalapyje ir feisbuko pažinčių skyrelyje. Jausmai, kurių ten niekad ir nebuvo bei būt negali. Bet kurių dieną iš dienos, kaip tas avinas be atokvėpio ragais daužantis užvertus vartus, neperstoji ten ieškoti.
Štai jis, Pasaulis! Siūbuojanti pienė, ramiai tyvuliuojantis tvenkinio vanduo, palinkęs gluosnis, pasisveikinti pribėgęs keturkojis, tolumoje krykštaujantys vaikai. Ką jis tau skolingas? Ką jis galėtų tau duoti papildomai, kad galutinai perpildytų šią, ir be to tobulą akimirką? Juk dar prieš kelias valandas galėjai išpyškinti ilgiausią sąrašą – „Pasaulis man dar nedavė to, to, to ir dar va to va. O tą va negailestingai atėmė, todėl privalo nedelsiant sugrąžinti!“. O dabar, žvelgdamas jam tiesiai į akis, būdamas su juo intymiausioje ir jaukiausioje akimirkoje matai, kaip visas tas sąrašas virsta beprasmiu egoistinio absurdo kratiniu. Ir, kas svarbiausia, ką tu pats skolingas Pasauliui? Kokiai realaus pasaulio daliai apskritai? Pienei? Tvenkiniui? O juk galva visą dieną buvo pilna įtampos žodžių „Turiu! Privalau! Kitaip – baus!” pavidalu. Visa tai lietė visiškai kitą pasaulį – ankštą, tamsų ir nejaukų, kurį tu, minčių ir vaizdinių pagalba, nepailsdamas kuri savo ankštoje galvelėje ir kuris dabar išgaravo kaip seno dyzelinio opelio paleistas juodų dūmų kamuolys.
Bet yra dar kažkas, kas tarsi šmėkščioja prieš tavo akis, bet ko tu niekaip negali nei sugriebti, nei paanalizuoti, nei įvardinti. Kažkoks esminis skirtumas tarp to, kaip tu jauteisi visą dieną ir kaip jautiesi dabar. Tarsi kažkokia vidinė kompaso rodyklė ėmė ir persisuko į kitą pusę. Taip, teisingai! Juk visą dieną tu tebuvai pasaulio atspindys. Visą dieną jis tau rodė neteisybės, absurdo, gobšumo ir kraugeriškumo pavyzdžius vaizdinių Nextos telegramo kanale pavidalu bei A. Tapino įrašais socialiniuose tinkluose, o tu, tarsi veidrodis, atspindėjai tai savo vidiniame pasaulėlyje jausdamas visam tam tamsiausias ir slogiausias emocijas. Dabar gi – atvirkščiai. Dabar tu matai, kad ir ta pienė, ir tas tvenkinys, ir tie krykštaujantys vaikai kitame jo krante tėra tik tavo paties šviesos, tavo meilės, ramybės ir pilnatvės atspindžiai.
Kas galėtų paneigti, kad būtent tame ir slypi skirtumas tarp šviesaus žmogaus ir to, kur kiek patamsintas?
Švieskit. Ir prasmingo likusio sekmadienio! :-)
