Mielas dienorašti,
tais momentais, kai nurimus protui kūnas su palengvėjimu atsikvepia nuo nepaliaujamo ego spurdėsio ir trumpesnei ar ilgesnei akimirkai pasikelia įsivaizduojamos užsklandos, skiriančios „aš“ nuo „ne aš“ bei „mano“ nuo „ne mano“ ir sukeliančios įvairiausią emocinių išgyvenimų spektrą, pajunti, kad viskas, kas tave tą akimirką supa ir kame ištirpsti tu pats tėra didinga pilnatvė. Pilnatvė, užpildyta pastatais, medžiais, praeiviais, automobiliais ir bekraščiu dangumi. Pilnatvė, kurioje nieko netrūksta ir iš kurios į tavo gyvenimą atėjo viskas, ką turi, bei kurioje išnyko viskas, ką jau spėjai prarasti. Nusišypsai. Visada tikėjai, kad viską į tavo gyvenimą sunešė tavo artimieji, talentai, milžiniškos tavo ar kitų žmonių pastangos, pinigai, atsitiktiniai ir tinkamų laiku nutikę susitikimai su juos lydėjusiomis pažintimis bei, galų gale, kažkur ant debesies sėdintis pagyvenęs vyriškis ilga balta barzda. Bet viena yra tikėti ir fantazuoti, o kita – plačiai atmerktomis matyti, kad už visus artimuosius, mylimą žmogų, talentus, pinigus, jėgų rezervus milžiniškoms pastangoms, netikėtas pažintis ir sėkmingai susiklosčiusias aplinkybes padėką ir pagarbą derėtų jausti būtent jam – šiuo metu tave šiltai apglėbusiam momentui. Kad jis ir yra ta erdvė, kuri atlieka vyriškio ilga balta barzda funkcijas, apdovanodamas tave už vidinę šypseną jo atžvilgiu ar bausdamas už pykti, pavydą, tamsą, uždarumą bei aklumą. Erdvė, kuri nesislepia už balto debesėlio tolumoje, o visada yra žymiai arčiau tavęs, nei tavo paties nosies galas.
Su mokslo ir žinių diena!
