Mielas dienorašti,
maža vieša paslaptis, kad gana dažnai įrašai tavyje, nors ir skleidžiami gausiam akių porų būriui, savo esme skirti vienam ar kitam konkrečiam artimam žmogui, susidūrusiam su viena ar kita kasdiene situacija, kaip alternatyva dėl vienos ar kitos priežasties neįmanomam operatyviam bei jaukiam pokalbiui prie kavos ar kilometrinių žinučių lavinai mesendžeryje. Tad ir šis kartas – ne išskirtinis.
Vienas iš maloniausių pojūčių, apimančių tais momentais, kai tampi itin tyras bei tikras, kai tampi švarus nuo savo vardo, istorijos, pareigų ir siekių, yra savotiškas spinduliavimas. Sunku pasakyti, ką ten konkrečiai spinduliuoji – gal šviesą, gal šilumą, gal šiaip kokią energiją, tačiau puikiai jauti, kad esi ant tiek atviras ir beginklis, jog kažkas iš tavęs netrukdomai sklinda, savimi užpildydamas visą supančią erdvę, paversdamas ją tokia pat šviesia, šilta ir kupina kažkokios energijos. Ir jei pavyksta išlaikyti dėmesingumą peržengiant slenkstį, po kurio vėl grįžta tavo apytamsis mažasis „aš“ su visais savo poreikiais bei ilgomis baisiomis istorijomis, galima puikiai pajausti, kaip staiga to spinduliavimo vektorius pasikeičia į kardinaliai priešingą pusę – dabar jau ne tu spindi į pasaulį, dabar jau pasaulis spindi į tave. Gerą savijautą, lydėjusią faktą, kad tu – duodi, keičia prasta savijauta, lydinti faktą, kad tu gauni. Ir kažko gauni velniškai per mažai, o kažko – apskritai ne. Sąmonė užsipildo reikalavimais, priekaištais, nusivylimu, laukimu, viltimi ir kitais ne pačiais gardžiausiais prieskoniais – kitaip sakant pastaroji grįžta į gana įprastą sau būseną.
Tad ir moralas šio neįprastai trumpo įrašo – neįprastai paprastas. Prislėgta nuotaika, stresas, aukštyn kojom suverstas vidinis pasaulis signalizuoja vieną vienintelį dalyką: noras siurbti pasaulį, noras jį ėsti ir virškinti, ženkliai viršijo norą pildyti jį savo šviesa, savo šiluma. Todėl lengvas stabtelėjimas ir savo dėmesio persukimas į priešingą pusę gali tapti puikiu pagalbininku tiek atgaunant proto ramybę, tiek randant išeitis iš visų esamų situacijų. Ir jei užmerkus akis pavyksta konstatuoti sau faktą, kad taip, šią akimirką viduje kažkas plečiasi, kažkas šilto, gero bei mielo, bei netrukdomai besiplėsdamas sklinda į visas įmanomas puses, reiškiasi tu ir vėl teisingame kelyje.
Ramaus :-)
