Mielas dienorašti,
prabėgo keletas gana neramių, tačiau laimingai pasibaigusių dienų. Neslėpsiu – rodos net ir turint nemenkus dėmesio valdymo įgūdžius tokioje situacijoje pastarasis vis tiek kaip magnetas lipte lipo prie kiekvienos papildomos naujienos, prie kiekvieno papildomo interviu, prie kiekvienos papildomos nuomonės, nuogirdos ar komentaro. Išplėši, nukreipi į darbus, o po pusvalandžio jis ir vėl atgal. Išplėši, nukreipti, vėl atgal.
„Bet niekas mums visos tiesos vis tiek nepasakys“, bendrame kompanijos chat’e atsiduso viena iš draugių. Ir čia susimąsčiau – o va kam man, jai ar kokiam kitam žmogui ta visa tiesa, ką tokio naudingo aš gausiu ją sužinojęs, kuo aš būsiu pranašesnis už save, jos nežinantį? Gausiu tik tiek, kad mano paties vaizduotėje besisukanti istorijos versija, besisukantis iš surinktos informacijos susuktas filmukas bus, kaip man pačiam atrodys, arčiausiai tikrų įvykių, arčiausiai tikros jų chronologijos. Tačiau taip tik atrodys. Iš tiesų galvoje besisukantis filmukas neturi faktiškai nieko bendro su tuo, kaip viską matė tiesiogiai tame dalyvavęs žmogus. Jis neatkurs tikslių patalpos matmenų, tikslios sienų spalvos, tikslaus daiktų išdėstymo, tikslių žodžių, garsų. Neatkurs pojūčių. Lyginti mūsų pačių susikurtus vaizdinius, judančius vidinius paveikslėlius su tikrove yra tas pats, kas lyginti laikrodį ir džipą – jie nesulyginami. Viskas, ką jie padarys, tai tiesiog prikaustys mūsų pačių dėmesį, vėl ir vėl sukels pergyvenimus, neleis užmigti, susikaupti, nurimti.
Tad ar visa tiesa tie siaubo filmukai paremti, ar ne visa – jokio skirtumo. Priešingai, jei filmukus paskaninti įvairiomis abejotinomis, tačiau labai pikantiškomis nuogirdomis kad ir apie tai, jog įvykiuose dalyvavo ir ugnimi besispaudantis bei benzopjūklais vietoje rankų mojuojantis trijų metrų aukščio robotas, vaizduotės filmukas taps dar efektyvesnis. Efektyvesnis tuo, kad jis mus dar labiau šokiruos, dar labiau vers mus nusivylusiais, išsigandusiais ir bejėgiais.
Todėl patarimas norintiems įvykiams pasibaigus susigrąžinti ramybę, susigrąžinti normalų miego ritmą yra gana paprastas – nustojam gyventi toje vizualioje savo pačių kūryboje. Kad ir kokiomis didesnėmis ar mažesnėmis tiesomis ji paremta. Lupam iš jų dėmesį, tuo išlupdami save patį iš mūsų proto pomėgio kurti mums košmariškiausius vidinius pasaulius ir versti juose drebėti. Kiekvienam individualiai tai atneš žymiai daugiau naudos, nei sėkmingai sužinotos ar nesėkmingai nesužinotos smulkmenos.
p.s. pagarba visiems daugiau ar mažiau prisidėjusiems kolegoms!
